10 Instagramo mamų iš Lietuvos

1 komentaras
Instagramo mamos

Taupiau šį įrašą Mamos dienai tam, kad supažindinčiau su 10 puikių mamų iš Lietuvos, kurias pati virtualiai pažįstu Instagrame. Ir štai, prašom, kokia kompanija!

@ausrazilovaite

Aušra – interjero dizainerė ir įvairių prekių ženklų identiteto meno direktorė. Jos pagrindinis darbas – kurti estetiką. Nesvarbu, ar tai būtų restoranas, ar namų aksesuarų linija. Tad nieko nuostabaus, kad ir jos Instagramo šeimos albumas – toks malonus akims. O nuotraukose užfiksuoti mylimieji – menine fotografija užsiimantis Ignas, 3 metų Vincentas ir 10 mėnesių Jurgis.

Visi pastarieji įrašai galėtų būti sužymėti #ArtOfTravelingWithKids, mat šeima šešias savaites keliavo po Pietų Afriką. „Labai norėjosi parodyti, jog nereikia bijoti įdomesnių kelionių, jei turi vaikų. Kad gali imtis avantiūrų ir žygių, ką paprastai darytum keliaudamas dviese. Ir kad kelionė gali atrodyti estetiškai, o vaikai – dėvėti tvido šortukus, brisdami per džiungles. Tai yra mano žaidimas. Mums pasisekė, jog abu su vyru galime darbus organizuotis taip, kad vaikai beveik visur dalyvauja su mumis. Nebėra skirties tarp darbo/namų/buities/laisvalaikio. Mes gyvename savo susikurtame pasaulyje. Ir tai labai veža.“

@mrs_goda

Čia – Goda, Liudviko žmona ir 2 metų Medos mama. Goda sako, kad jos kasdienybė tapo gana rutiniška tuomet, kai Meda pradėjo lankyti darželį, o ji pati grįžo į darbą, kur yra „IKEA“ dizainerė – apipavidalintoja. Tad šeimos nuotykiams ir atradimams lieka savaitgaliai. Tiesa, vakarais Goda akvarele ir rapitografu piešia iliustracijas – įvairios tematikos raides, kurias galima užsisakyti ir sau.

„Instagramas yra mano didelis įkvėpėjas dėl gausybės atrastų kūrėjų, mamų, vizualių istorijų. Būtent Instagramo dėka mano iliustracijas randa kitos mamos. Man tai – didelė ir smagi bendruomenė. O pati dalinuosi savo darbais, savaitgalio pyragais ir buvimu su Meda. Tik kol ji maža ir nesuvokia interneto bei viešumo, man atrodo negarbinga rodyti jos veidą gausiai ir atvirai. Seku daugybę mamų ir kasdien grožiuosi jų vaikų nuotraukomis, tačiau man pačiai vaiko veidas, jo nuogumas, miegas, maitinimas krūtimi ir nėštumas yra tabu. Man tai labai intymu. Tad Meduolę gaudau kitokiais rakursais.“

@dodoteja

Kai gyveno Lietuvoje, Dorotėja buvo įkūrusi darželį ir žaidimų kambarį „Basa pieva“. „Realiai gyvenome gražų šeimyninį gyvenimą, bet prieš tris metus jį iškeitėm į nuotykį, pavadinimu „Londonas“. Prieš metus su vaikų tėčiu pasukome skirtingais keliais, galutinai tašką padėjom Balyje. Sunku tos skyrybos, bet po metų jaučiu pragiedrėjimą savo galvoje. Šiuo metu mes šiek tiek kitokia šeima, nei buvome prieš tai: 9-erių Unė, 5-erių Stepas ir aš.  Vaikai lanko mokyklą, „after school club“ ir būrelius. Unė – chorą, dailę, violančelę, gatvės šokius ir lietuvių mokyklą šeštadieniais. Stepas – futbolą ir kartu su sese eina į mažiukų grupę lietuvių mokyklėlej.“

„Aš pagaliau per ilgus metus ieškojimo atradau tai, ką noriu daryti gyvenime. Visiškai atsitiktinumo dėka atsidūriau „Radio London Hair“ salone, mokinuosi būti plaukų stiliste.  Mane supa labai talentingi, kūrybingi ir įkvepiantis žmonės. Kokia neapsakoma jėga mylėti tai, ką darai! Džiaugiuosi, kad su vaikų tėčio ir mano šeimos pagalba galime būti visai nebloga komanda, tad viską kažkaip spėjam, nors planetos kartais sukasi.“

@bu.ku.ku

Erika prisistato taip: „Mūsų šeima – tai mes keturiese. Aš – Erika, vyras – Aismantas, 13-kos sūnus Jogintas ir mažylė Smiltė, kuriai – beveik 3 metukai. Esame, sakyčiau, namų žmonės. Labai mėgstame ramybę, gamtą, muziką. Viskas įdomu, tik ne visur mes einame. Mūsų namai yra ta erdvė, kurioje jaučiamės puikiausiai. Aš – auginu vaikus, fotografuoju, skaitau ir turiu sukūrusi mažą parduotuvėlę. Man atrodo, kad ji neblogai atspindi mano pačios požiūrį į atsakingą vartojimą.“

„Instagramas man tapo lyg tinklaraštis, kuriame dalinuosi akimirkomis, mintimis, savo požiūriu. Man pačiai tai padeda augti, mokytis, labiau užtikrintai siekti savo tikslų. Savo istorijomis noriu papasakoti, kaip smagu džiaugtis viskuo, kas mus supa, kad nereikia turėti daug pinigų, kad galėtum nusipirkti laimę.“

@eglebabunasvili

Akivaizdu, kad Eglė yra pametusi galvą dėl mados. „Tik buvo momentų, kuomet pati tai primiršdavau. Ilgai blaškiausi ir stengiausi išsigryninti, kas iš tiesų man teikia pasitenkinimą. Pastojau, ištekėjau, pagimdžiau Luką, ilgai sėdėjau su juo namuose, baigiau maitinti ir pradėjau jausti, kad trūksta oro. Tuomet grįžau prie rašymo „L’Officiel Mada“, o po to visiškai spontaniškai sukūriau „Labas Lukai“ ir pradėjau „mikrobloginti“ Facebooke ir Instagrame apie man gražius ir įdomius vaikų ir mamų dalykus.“

„Praėjus geram pusmečiui po „Labas Lukai“ atsiradimo, gavau pasiūlymą įsigyti „Kick the Moon“ – parduotuvę, kurioje man išimtinai viskas patikdavo. Tad jau beveik mėnuo, kaip esu ten, į ką nesąmoningai ėjau ilgą laiką. Noriu „Kick the Moon“ paversti internetine mados galerija, dedikuota kokybiškam vaikų stiliui formuoti. Planuoju, kad tai bus gerokai daugiau nei tik parduotuvė internete. Man atrodo svarbu šiandien aktualų dizainą jungti su naujais edukacijos formatais ir kasdieniais įkvėpimo gurkšniais.“

 

@age.zu

Agnė yra iš Kauno, tačiau šiuo metu kartu su vyru Andriumi ir 4 metų Vincentu gyvena netoli Stokholmo. „Šiuo metu dirbu gimtosios kalbos mokytoja – padedu lietuviams vaikams, kurie mokosi švediškose mokyklose, nepamiršti gražios mūsų kalbos. Mokslo metams pasibaigus, pati žadu grįžti į studijas. Šiaip esu menotyrininkė, bet noriu įgyti dailės pedagogės profesiją. Labai tikiuosi, kad pavyks. Andrius yra mokslininkas ir dirba universitete, lazerių fizikos skyriuje. Vincentas eina į  darželį.“

„Stokholme atsidūrėmė dar 2009-aisiais, nes Andrius gavo galimybę studijuoti doktorantūroje. O aš, palikusi darbą muziejuje, nusekiau iš paskos. Gyvenimas svetur man yra įvairialypis. Nesuprantu tų, kurie sako – „Lietuvoj blogai“, „niekada negrįšiu“ ir pan. Tarsi būtų tik dvi spalvos: užsienis – baltas, o Lietuva – juoda. Man ir lengva, ir sunku būti toli nuo gimtinės. O Instagramas man labai patinka. Turėjau privačią paskyrą, bet metų pradžioje pasidariau viešą iš visai nesigailiu. Smagu bendrauti su kitais, matyti ir būti matomai. Man pačiai labiausiai patinka dalintis fotografijomis iš muziejų, į kuriuos su Vincentu stengiuosi ištrūkti keletą kartų per mėnesį.“ Aš pati labiausiai laukiu puikių Agnės vaikiškų knygų iš užjūrio apžvalgų.

@greta.silverr

Su Londone gyvenančia Greta turėjau progą susipažinti tuomet, kai ji buvo internetinės vaikų drabužių parduotuvės „Cosy Clous Kids“ šeimininkė. Tačiau viskas pasisuko kiek kitaip. „Labai gaila, bet krautuvėlės veiklą sustabdžiau. Viskas įvyko greitai ir daug negalvojant, kovojant su stipria pogimdyvine depresija ir tam tikrais netikėtais praradimais, kurie taip išjaukė mano esybę. Tačiau šiuo metu galva ir vėl pilna naujų idėjų, nes ir pats kūnas bei siela jaučiasi daugiau pailsėję. Tik šįkart neskubėsiu. Leisiu sau sugyt iki galo ir užtikrintai.“

Gretos Instagramo paskiroje – ne tik fotogeniškiausių mano matytų vaikų – 6 metų Elenos ir 11 mėnesių Fridos – nuotraukos, bet ir labai atviros istorijos „Esu viena tų, kuri jaučiasi psichologiškai geriau atsivėrus ir nuoširdžiai parodžius tikrąją save – tokią neidealią ir komplikuotą. Esu 24/7 mama ir Steven, namų projektų braižytojo, žmona, šiek tiek išprotėjus dėl savo vaikų, visada neišsimiegojus, kovojanti su savo ligom, kartais kurianti (daiktus, eses, eiles), daug svajojanti, nemokanti gaminti valgyt, priklausoma nuo šokolado, atsargi vairuotoja ir teisybės ieškotoja (garsiai ir atvirai).“

 

@5poundsofsong

Eglė yra žmogus, kurios kiekvieną fotografiją siųsčiau į konkursą. Bet ir be manęs, Eglė jas siunčia pati, neretai ir laimi. Jos fotografijose – du nenorintys užaugti berniukai – 8 metų Rojus ir 5-rių Leonas. „Ši paskyra yra mūsų dienoraštis. Jaučiu, kad kalbėti vaizdais man yra lengviau nei rašyti tekstus. Nuotraukas mes kuriame kartu su vaikais. Ne tik leidžiu, bet ir prašau, kad jie improvizuotų, siūlytų idėjas. Bendra kūryba mus suartina, man suteikia galimybę berniukus išvysti ne kaip vaikus, o kaip kūrėjus.“

„Intensyviai fotografuoti pradėjau prieš 3 metus. Prireikė šiek tiek laiko, kol supratau, ko noriu iš fotografijos. Save laikau šeimos fotografe, nes tikiu, kad man gerai pavyksta pajusti ryšį tarp žmonių ir tai užfiksuoti. Labai mėgstu buitinio realizmo scenas, kai gyvenimas vaizduojamas toks, koks yra, be „fotošope“ įpieštų šviesos blyksnių. Šiuo metu brandinu naujo ir jautraus foto projekto idėją, kurio metu norėčiau fotografuoti mamas, auginančias įvairius raidos sutrikimus turinčius vaikus.“

@jurgita_steponaityte

Jurgita beveik prieš tris metus atsikraustė į Lisaboną studijuoti grafinio dizaino magistro, bet viskas apsivertė aukštyn kojom. Pirmiausia ji su būsimu vyru atidarė savo agentūrą, kurioje užsiima dizaino darbais ir fotografija, tik po to baigė savo studijas, tuomet vedė ir šiuo metu augina 4 mėnesių dukrytę Emmą.

„Aš pati jau grįžtu prie darbų, todėl gyvenam visiškam chaose, kuomet reikia suderinti darbinius projektus ir motinystę. Svarbiausia – visi laimingi. Instagramas man patinka tuo, kad galiu rasti žmonių su panašiais interesais. O pati dažniausiai dalinuosi nuotraukomis iš kasdienio gyvenimo ir kelionių, nors nevengiu asmeninėje paskyroje pristatyti ir savo darbų.“

@milvanill

Mileta – vienmečio Majaus mama, Londone gyvenanti jau beveik devynerius metus. „Nors savo vyrą pažinojau dar Lietuvoje, čia iš naujo atradome vienas kitą bendrų draugų būryje ir ilgai netrukus nusprendėme sukurti šeimą. Vis kartoju, kad toks įsitikinimas ateina vieną kartą gyvenime, tad nieko nelaukę suplanavome vestuves, o iki jų likus savaitei, sužinojau jog laukiuosi. Tuo metu dirbau vestuvių vadyboje. Kaip būsimai mamai, tai buvo itin varginantis darbas, todėl išvažiavome pagyventi į Kambodžą ir Tailandą, pasimėgauti ramybe ir laukimu. Iki šiol manau, kad ten praleisti keturi mėnesiai, saulė ir mano poilsis, turėjo labai didelę įtaką Majui, nes negalime atsistebėti jo ramumu.“

„Prieš keletą mėnesių grįžau į mylimą darbą – „Frieze“ meno mugių organizaciją. Nors namų rutina buvo labai atsibodusi, į darbą grįžti tikrai neplanavau dar metus, nes kažkodėl galvoje kirbėjo paranojiška mintis, kad Majus bus per mažas eiti į darželį ar leisti laiką su auklėmis. O gal ir pati bijojau jį paleisti. Bet labai džiaugiuosi, kad netikėtai į Londoną atsikraustė mano mama, kuri teigiamai apvertė visos mūsų šeimos gyvenimą.“

Jei dar trūksta inspiracijų, čia – prieš metus mano išrinktos 8 mamos iš Lietuvos, o čia – prieš dvejus – 9-ios.

Share on FacebookPin on Pinterest

Savaitgali, seniai tave buvau sutikus

Parašyk komentarą
Savaitgaliai

Kai manęs klausia, kaip suspėju, tai sakau, kad nesuspėju. Dažniausiai nesuspėju pirma pavalgyti, o tik paskui skaityti. Todėl nešuosi savo vadovėlius ir į virtuvę, ir į vonią. Kai taip viena ranka skaitai, tai sunku ir paskaičiuot, kiek suvalgai, tad po sesijos – laba diena ir plius 4 kg.

Užtai gavau 10 iš vieno mėgstamo dalyko egzamino ir tie skaičiai, galima sakyti, kaip ir susilygina, haha. O tą mėgstamą dalyką dėstė puikioji Irina Melnikova, kurios knygą „Literatūros (inter)medialumo strofos arba Žodis ir vaizdas“ linkiu paskaityti vietoj detektyvo. Irina ima filmą, pavyzdžiui, McDonagho „Briugėje“, ir pirštu rodo į paliktus įkalčius – nuorodas į kitus meno kūrinius. Jei nestudijuočiau ir ši knyga būtų į mano rankas patekusi, tai pirma pažiūrėčiau filmą, o paskui viską perskaityčiau beveik nekvėpuodama. Paskui sėdėčiau su atkabintu žandikauliu ir galvočiau, kaip viso to nepastebėjau. Nuostabu, kai knygos turi tokį nušvitinimo efektą.

Dar beskaitydama, atradau savo mėgstamiausią arbatą – kanapių. Dabar apskritai mane kanapėmis galima papirkti labai lengvai. O pati dažnai paperku duoną su kanapėmis „Kmyninėje“, o kai einu pro „Caffeine“ – jų kanapinę granolą.

Girdžiu ne iš vieno, kad „Ice Dunes“ barsto priklausomybę sukeliančias dulkes į savo ledus. Tai vis einam ir einam pas juos.

O su Ūla nuėjom į Taikomosios dailės muziejuje vykusį parodos atidarymą „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“ ir pamatėm, kad veikia kita paroda „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Bet jau šviesos buvo išjungtos ir durys užrakintos, tad paskyrėm jai atskirą dieną.

Jei matuot amžiaus intervalais, tai su Ūla po parodas vaikščiot buvo geriausia tuomet, kai dar nevaikščiojo. Sėdėdavo vežime ir dairydavosi. 2 – 5 metai buvo skirti įkišt nosį į galeriją ir gan greitai susisukus, eit atgal, kol jai neatsibodo. O dabar, artėjant link 6, – net pačiai sunku patikėt – jai jau įdomu! Galim abi eit ir kalbėtis. Dar linksmiau būna, kai ji, pavyzdžiui, ant „Literatūros ir meno“ viršelio atpažįsta kūrinius, kuriuos matė galerijoje. Arba, kai pasakau jai kokią parodą noriu aplankyt, nustato tokį kuratorės veidelį: „Aha, buvau šitoj su tėčiu. Visai įdomi“.

Mano moteris jau mano užaugusi tiek, kad animaciniai filmai jai jau kaip ir per vaikiški. Tad turim naują tradiciją savaitgalio vakarais – prisisipraginti spragėsių (kuriuos aš apipilu tiesiog paprastu agavų sirupu, bet, pavyzdžiui, Solamita savo knygoj „Nauja draugystė su maistu“ net kelis gurmaniškus spragėsių receptus įdėjusi) ir žiūrėti tuos nostalgiškus filmus, kurie sukurti praktiškai tuo metu, kai buvau Ūlos amžiaus. Mano favoritai turbūt „Jumanji“ ir „Casper“. Ar dar kuri gerą pamiršau? Priminkit!

Dažniau pasimatykim instagrame: instagram.com/uilgoji

Share on FacebookPin on Pinterest

Kiek naujų vietų Vilniuje!

5 komentarai
Savaitgaliai

„Ice Dunes“ nuotr.

Beveik prieš metus rašiau apie puokštę naujų vietų Vilniuje ir tas sąrašas man pačiai atliko tokią gerą šperos funkciją, kad vos atėjus savaitgaliui, vis grįždavau prie jo. Per tuos metus tiek visko pridygo, kad tikrai turėjau smagumo sudėti viską į vieną įrašą:

I Š B A N D Y T O S

Elska – taip neblogai kasdieniuose maršrutuose prilipo, kad net nauja vieta ne visai apsiverčia liežuvis ją vadinti. Bet dėl skanaus chia pudingo ir gražių neonų ant sienų – užsižymiu istorinės kronikos dėlei.

Backstage Cafe – Ševčenkos loftų kiemuose įsikūrusi kavinė su viduje šeimininkiškai lakstančia levrete. Kai gražus interjeras, ir kava skaniau geriasi!

Kmyninė – joje galiu išjausti visas nostalgijas savo gimtam miestui. Nebrangioji „Biržų duonos“ produkcija, mėgstamiausia duona su kanapėmis, kmynų arbata – viskas vienoje vietoje. Kmyninė turi net keturias lokacijas. Į tą, esančią šalia Prezidentūros, takelį jau praktiškai išmyniau, nes vis užsuku ten po paskaitų.

Her Excellency – keli kvadratiniai metrai Paryžiaus. Vieta, kurioje smagu trumpam užbėgt ir palikt savo lūpdažį ant kavos puodelio.

Ice Dunes – džiaugiuosi, kad negyvenu šalia jų, nes gali būti, jog nesusilaikyčiau ir užsukčiau bent kas antrą dieną. Visiems žinoma, kas nutinka su dalykais, kai jie kartojasi per dažnai. Todėl tikrai pakanka ir karto per savaitę, haha! Nuostabių ledų gamintojai, tiesa, turi ir slaptą kampelį vaikams žaisti (nors ir gaila, kad sėdėdamas prie staliuko nieko nematai ir mažesnis kosmonautas tikrai gali iš to kampelio nugrybauti į virtuvės patalpas).

Patore – smagiai pamišę kepyklos šeimininkai naudoja tik ekologiškus ingredientus, todėl jų gardėsių skonis, matyt, ir yra toks apsilaižytinas.

Sluoksniai – sumuštiniais (taip pat ir vegetariškais) garsėjanti vieta, nors kaip tik sumuštinio ten ir nevalgiau. Priminimas sau užsukti antrąkart.

Spoon Out – Halės turgus dabar – gražus Frankenšteinas. Po tuo pačiu stogu gali ir prabangaus sūrio, ir kinietiškų apatinių įsigyti. Todėl ir Spoon Out – nesimaivo, ant klijonke padengto stalo deda super skanų azijietišką maistą.

Tarbushi Bistro – oj, laikykitės ten užsukę! Ir jei imsit vegetariška rinkinį, tai gausite tokią lėkštę, kuri užims bent puse stalo (spring roll’sai, koldūnai su daržovėmis, puikūs falafeliai, kelių rūšių salotos, humusas ir dar berots šiek tiek kuskuso – ir čia vienam žmogui). Didelės porcijos, labai geros kainos.

Štrudelinė – visai neseniai Goštauto gatvės „Verslo trikampyje“ įsikūrusi šeimyninė (ir užsukus labai jaučiasi, kad ta šeimynėlė nuoširdžiausiai stengiasi) štrudelių kavinė, kurioje pagal pavadinimą gamina ilgus štrudelius ir pjausto juos taip, kaip klientas pageidauja. Yra ir saldžių, ir nesaldžių (vegetariški: su grybais, su špinatais ir su baklažanais), o mano mėgstamiausias turbūt natūralios kakavos juodas štrudelis.

Love – puiki vieta pasimatymui be vaikų, kurioje galima paprašyti kokteilių nealkoholinės versijos ir aš dažnai naudojuosi šia galimybe. Taip pat labai rekomenduoju užkandžius ir selfį tualete.

Sanatorija – tik neikite į šią džino biblioteką savaitgaliais (nieko bendro su subtilumu ten nepamatysite), geriau užsukit antradienį ar trečiadienį. Pamatysit, paliks įspūdį!

N E P A T I K R I N T O S

Rūdninkų knygynas – atsinaujinęs knygynas dabar duoda ir kavos, bet vis nerandu laiko išbandyti jų atmosferos.

Sapno košė – ir saldžių, ir nesaldžių košių vietelė.

Italala Caffe – jau tris garsius komplimentus girdėjau apie šią naują vietą Vokiečių gatvėje.

Health – subalansuoto maisto (net ir vizualiai) vieta.

Paupio 12 – girdėjau, kad tinkama su vaikais, bet mes su Ūla dar nebuvom.

Spice – bare „Turgus“ įsikūrusi azijietiško maisto vietelė, veikianti pilną dieną.

Benedikto turgus – man atrodo, kad čia bomba. Panašiausia versija į Varšuvos „Hala Koszyki“ ir smarkiai nušluostanti nosį tai, kuri prieš keletą mėnesių įsikūrė Naujamiestyje.

Anayor – draugų išgirta paprasta, bet labai gardaus vegetariško maisto vieta.

Paloma bistro – iš nuotraukų už interjerą galima rašyti dešimt. Ir kurgi ne, jei jį kūrė naujosios Mažvydo bibliotekos autoriai.

Share on FacebookPin on Pinterest