Maži dalykai #18

Parašyk komentarą
Maži dalykai

Rugsėjis atėjo su lauktuvėmis. Daugybė renginių ir naujų dalykų:

1. Mados tinklaraštininkė Kristė iš „Feed Your Fashion Animal“ sukūrė pačios iliustruotų marškinėlių seriją. Dailūs!

2. Puikus pasakotojas Kristupas Sabolius ves vaizduotės mokymus, skirtus tėvams „Vizionieriai“. Savo vietą galima rezervuoti čia.

3. Kita mados tinklaraštininkė – Nereta – sukūrė geometrinių formų marmurinius interjero objektus. Grožėtis „Geometrika“ galima čia.

4. Žinau, kas tirpsta dėl pintų rankinių, o aš vis varvinu seilę priešais medines iš „Grav Grav“.

5. Turiu silpnybę Youtube įrašams, kuriuose demonstruojami itin mažų patalpų įrengimo sprendimai. Čia – neįtikėtinai erdvus gyvenamasis namas ant ratų.

6. Žymioji mama poetė Hollie McNish skėlė dar vieną video eilėraštį. Šįkart – apie žydrą ir rožinę bei primetamas visuomenės normas.

7. Šiuos tai reiks įsigyti! Popieriniai maišeliai priešpiečiams, gėlėms arba vonios daiktams – „Vargu bau“.

8. Nuo šio ketvirtadienio prasideda Vilniaus galerijų savaitgalis. Susekti įdomiausias parodas galima čia.

9. Naujojo cirko savaitgalis, kaip visuomet, labiau skirtas suaugusiems. Bet rekomenduoju nepraleisti antradieninio nemokamo pasirodymo ir su vaikais pamatyti penkias pasiutusias suomes. Veiksmas vyks Rotušės aikštėje 18.30 val.

10. Japonų pop kultūra – keliose „Litexpo“ salėse. Laukiam su Ūla „Now Japan“, kuris irgi – savaitgalį.

11. „Maisto dėžutė“ – tinginių piknikams.

12. Iliustracijoje – nuostabūs čekų mediniai žaislai „Kutulu“.

Šįkart – va tiek!

Share on FacebookPin on Pinterest

10 visiškai naujų lietuviškų vardų

18 komentarai
Kitos temos

Tauras, eglė, aušra ir rūta buvo tik galvijas, spygliuotis, paros metas ir augalas. Iki tos dienos, kai šiais bendriniais žodžiais buvo pavadinti ant mamų rankų besirangantys kūdikiai. Pagalvojau, kad metas porcijai naujų vardų. Tad per vasarą neskubėdama perverčiau visą Lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną, atrinkau ilgąjį 75 žodžių sąrašą ir galiausiai karūnavau tuos, kurie, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtai, bet savo skambesiu ir prasme turi potencialo tapti asmenybės paveikslo dalimi. Tai štai – 10 visiškai naujų* trumpų lietuviškų žodžių, kuriems linkiu tapti vardais.

*Patikrinus vardus, tikėtina, tik du iš jų buvo duoti po vieną kartą 1999 – 2017 m. laikotarpiu.

Juokas – vardas, kuris jo nešiotoją tikrai apdovanotų optimizmu. Savo skambesiu – tai subtilus žodis, maloniai nusliuogiantis nuo liežuvio.

Elnė – iš pradžių nenorėjau išsiduoti, bet visgi šis – mano mylimiausias, tad iš tikrųjų turintis nemažai šansų tapti ateities vardu. Elnė – labai moteriškas vardas, savyje turintis nemažai didybės.

Perlas – labai svarbus žmogus. Ir toks, kuris daug lobio turi viduje.

Ūka – sutrumpinta Ūkana. Su dedikacija mano mėgstamiausiai raidei Ū. Paslapties turintis vardas Šiaurės šalies vaikui.

Spalva – moteriai, kuri mėgtų būti visokia. Kartais ryškiais raudona, o kartais gal tamsi. Įdomu tai, kad šis žodis neturi jokio – nei teigiamo, nei neigiamo krūvio. Vadinasi, jį būtų galima susikurti.

Atomas – berniukas, kuris nenustygsta vietoje, o paskui – vyras, kuris turi grandiozinių planų.

Balsė – ji tai tikrai turėtų savo balsą ir taip įtikinamai jį valdytų, kad neliktų abejojančių.

Stiklas – žmogus, kuris kitus matytų kiauriai, ir kreiptųsi į juos su didele empatija.

Ūpas – dar vienas vardas į Ū ilgosios kompaniją. Ūpui gyvenime viskas būtų gerai.

Uoga – moteris, kuri žinotų, kurią gyvenimo pyrago dalį pirmiausia reikia čiupti.

_____

Visas vardų iliustravimui naudotas nuotraukas skolinausi iš fotografės, rašančios jautrų tinklaraštį „Fire & Joy“.

Share on FacebookPin on Pinterest

„Katė maiše“ ir kitos istorijos

Parašyk komentarą
Gražūs daiktai / Sukurta Lietuvoje

Berenkant nuo stalo vasaros trupinius, pasikalbėjau su Artūru ir Juste. Jie – tvirtų, lietuviškams orams puikiai tinkančių, tamsoje šviečiančių, tėčiams dviratininkams, mamoms dviratininkėms ir vaikams paspirtukininkams labai patinkančių kuprinių kūrėjai. Giriu juos – aš, nes patys autoriai – tokie nuoširdūs ir kuklūs, kad net savo prekės ženklą pavadino „Katė maiše“, tarsi iš anksto atsiprašydami, kad perkantieji negali kuprinių panešioti kokį gerą mėnesį, o tada jau suprasti, kokios šios puikios.

Pamenat, kai mokykloje prieš klasę atsistodavo naujokas ir visiems prisistatydavo? Ar dabar galėtumėte tai padaryti jūs?
Justė: Cha! Šitos dalies nemėgau. Niekad nežinai, kuria linkme kreipti kalbą ir kur dėti akcentus. Galima sakyti, kad esame šeima, turime dvi dukrytes – Urtę ir Ūlą. Arba kad esame vis dar savęs ieškantys trisdešimtmečiai. Šiek tiek pasimetę, bet laimingi, kad galime ieškoti ir daryti kas patinka, kas atrodo svarbu.
Artūras: Arba kad esame „Katė maiše“ – kuprinių firma. Tai yra dabartinis mūsų hobis ir verslas.

Ką veikėte dieną prieš tai, kai dar nebuvot pagalvoję apie kuprines?
Artūras: Buvau ką tik išėjęs iš architektūros ir be langų, plytų bei grindjuosčių skaičiavimo, galvoje atsirado daugiau vietos savo idėjoms, asmeninių projektų vystymui. O būtent tą dieną prieš – labai gerai atsimenu. Buvo 2014-ųjų spalis, važiavome mašina su pusbroliu kelyje Utena – Vilnius. Per radiją išgirdome apie KET pakeitimus, kad dviratininkams reikia važinėti su ryškiomis liemenėmis ir šviesą atspindinčiais elementais. Pradėjome kalbėti apie nemeilę toms „kelininkų“ liemenėms. O kuprinė – juk toks daiktas, kurį pats kasdien nešioji. Taip natūraliai ir gimė idėja sukurti tokią, kuri būtų patogi, turėtų didelį atšvaitą ir pareigūno akyse atliktų tos nelemtos liemenės funkciją.
Justė: Mums vis taip nutinka, kad nerandame tokio daikto, kuris tenkintų, tada imame, suprojektuojame ir patys pasigaminame. Mūsų namuose taip jau buvo su drabužių kabykla, darbo stalu ir dvigule lova.
Artūras: Man apskritai įdomu įsigilinti į naują šaką, tam tikros srities gamybos subtilumus. Vaikystėje svajojau pasigaminti sraigtasparnį.

Papasakokite, kiek truko jūsų paieškos nuo idėjos iki rezultato ir kuriose vietose labiausiai strigote?
Artūras: Pirmąjį prototipą pagaminome po metų. Tiek laiko užtruko siuvėjų, medžiagų paieška, nes norėjosi ištirti rinką, gauti tai, kas geriausia, o ne tai, kas buvo „po ranka“. Dar metai praėjo, kol testavome kuprinę. Kadangi neplanavome kas sezoną kurti naujų kolekcijų, o norėjome padaryti „amžiną“ daiktą, teko palaukti, kad pamatytume, kurios vietos kliūva, ką reikia dar tobulinti.
Justė: Patys siūti nesiėmėme (juokiasi – Ū ilgoji pastaba). Ir sunkiausia buvo surasti, kas tai kokybiškai atliktų Lietuvoje. Paieškos užtruko.

Kam skirtos jūsų kuprinės? Kalbu ir apie mažąjį, ir apie didįjį variantą.
Artūras: Įsivaizduokit, tai žmogus, kuris nešiojasi didelį sketch book’ą, kuriam karts nuo karto kažkur keliaujant reikia susikrauti pusę spintos „šmutkių“, kuris mėgsta važinėti dviračiu arba jam tiesiog patinka miestas, gatvės kultūra ir judesys. Tokiam žmogui tiks didžioji „Black Ninja“ kuprinė. O vaikai juk dažnai nori būti panašūs į mamą ar tėtį, be to, mažiesiems būti matomiems (dėl ryškumo ir atšvaito) yra dar svarbiau! Jiems – mažoji „Lil Tiger“ kuprinė.

Kodėl pasirinkote tokias spalvas ir ar ateityje jų bus daugiau?
Artūras: Juoda spalva yra klasika, ji praktiškiausia. Taip pat yra išleistos kelios riboto tiražo pilkos spalvos kuprinės. Oranžinė ryški, kaip atitvarai, ženklai kelyje, kelininkų kombinezonai, ji išsiskiria ir matosi iš toli. Šioje vietoje dviračio neišradinėjome, vadovavomės nusistovėjusiomis normomis. Aišku, ne paskutinėje vietoje, kad oranžinė yra viena mėgstamiausių mano spalvų.
Justė: Net mūsų automobilis oranžinis!
Artūras: O dėl naujų spalvų bus matyti, bet kol kas neplanuojame.

Kaip jūsų išradimus vertina mažosios šeimos moterys? Ar klausiate jų nuomonės?
Justė: Ūla, tikiu, mus morališkai palaiko be žodžių. O Urtė yra pagrindinė testuotoja. Ir savo nuomonę visada pasako. Kai geriau pagalvoji, mintis gaminti ir vaikiškas kuprines kilo tada, kai Urtė pamatė ir užsinorėjo mažo „Katė maiše“ varianto sau.
Artūras: Kai gavo savo pirmąją kuprinę, iškart žiūrėjom ar patogu, ar pakankamai ryški. Dabar keliaudama į „nindzių mokyklą“ (taip vadina karate treniruotes) noriai susikrauna daiktus.

Papasakokite apie paskutinį savo vasaros nuotykį su vaikais.
Artūras: Hm, koks buvo paskutinis nuotykis? Kelionė į „uždraustąjį mišką“ medžioti gyvačių!
Justė: Na, taip, keliavome į Labanoro girią. Tose vietovėse pati lankydavausi su tėvais dar vaikystėje. Vienos kelionės metu susidūriau su gyvate. Kai papasakojau šį prisiminimą Urtei, nuo tos akimirkos jį nepailsdama dairėsi gyvačių, su kuriomis galėtų kovoti. Be to, darėme ir įprastus dalykus – maudėmės ežere, grybavome, ryte virėme košę ant laužo, Artūras Urtei pagamino lanką su strėlėmis. Bet linksmiausia dalis – nakvynė palapinėje. Kai sakau „linksmiausia“, turiu omeny, kad linksmiausia vaikams. Nerimaudami, kad mergaitėms būtų patogu, visus patalus suklojome joms. Patiems teko glaustis vienam prie kito kaip laukiniams Šiaurėje „už sienos“.
Artūras: Vaikai galėtų taip nakvoti kasnakt. Mums to užteko keliems metams į priekį. Vis dėlto mes esame miestiečiai.

Jei jums parašyčiau po pusmečio, ką tuomet, tikėtina, veiksite?
Artūras: Ramiai banguoja jūra, mes kemšame tigrines krevetes užgerdami sangrija, o vaikai žaidžia smėlyje šalia – esame Barselonos paplūdimyje. Iš tikrųjų šiuo metu planuojame ilgesniam laikui išvykti gyventi į Ispaniją – norime pakeisti aplinką, prisigaudyti naujų įspūdžių.
Justė: Kadangi esame „freelanceriai“, mūsų darbas yra ten, kur esame mes.

„Katė maiše“ čia: www.katemaise.com

Share on FacebookPin on Pinterest