Savaitgali, seniai tave buvau sutikus

Parašyk komentarą
Savaitgaliai

Kai manęs klausia, kaip suspėju, tai sakau, kad nesuspėju. Dažniausiai nesuspėju pirma pavalgyti, o tik paskui skaityti. Todėl nešuosi savo vadovėlius ir į virtuvę, ir į vonią. Kai taip viena ranka skaitai, tai sunku ir paskaičiuot, kiek suvalgai, tad po sesijos – laba diena ir plius 4 kg.

Užtai gavau 10 iš vieno mėgstamo dalyko egzamino ir tie skaičiai, galima sakyti, kaip ir susilygina, haha. O tą mėgstamą dalyką dėstė puikioji Irina Melnikova, kurios knygą „Literatūros (inter)medialumo strofos arba Žodis ir vaizdas“ linkiu paskaityti vietoj detektyvo. Irina ima filmą, pavyzdžiui, McDonagho „Briugėje“, ir pirštu rodo į paliktus įkalčius – nuorodas į kitus meno kūrinius. Jei nestudijuočiau ir ši knyga būtų į mano rankas patekusi, tai pirma pažiūrėčiau filmą, o paskui viską perskaityčiau beveik nekvėpuodama. Paskui sėdėčiau su atkabintu žandikauliu ir galvočiau, kaip viso to nepastebėjau. Nuostabu, kai knygos turi tokį nušvitinimo efektą.

Dar beskaitydama, atradau savo mėgstamiausią arbatą – kanapių. Dabar apskritai mane kanapėmis galima papirkti labai lengvai. O pati dažnai paperku duoną su kanapėmis „Kmyninėje“, o kai einu pro „Caffeine“ – jų kanapinę granolą.

Girdžiu ne iš vieno, kad „Ice Dunes“ barsto priklausomybę sukeliančias dulkes į savo ledus. Tai vis einam ir einam pas juos.

O su Ūla nuėjom į Taikomosios dailės muziejuje vykusį parodos atidarymą „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“ ir pamatėm, kad veikia kita paroda „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Bet jau šviesos buvo išjungtos ir durys užrakintos, tad paskyrėm jai atskirą dieną.

Jei matuot amžiaus intervalais, tai su Ūla po parodas vaikščiot buvo geriausia tuomet, kai dar nevaikščiojo. Sėdėdavo vežime ir dairydavosi. 2 – 5 metai buvo skirti įkišt nosį į galeriją ir gan greitai susisukus, eit atgal, kol jai neatsibodo. O dabar, artėjant link 6, – net pačiai sunku patikėt – jai jau įdomu! Galim abi eit ir kalbėtis. Dar linksmiau būna, kai ji, pavyzdžiui, ant „Literatūros ir meno“ viršelio atpažįsta kūrinius, kuriuos matė galerijoje. Arba, kai pasakau jai kokią parodą noriu aplankyt, nustato tokį kuratorės veidelį: „Aha, buvau šitoj su tėčiu. Visai įdomi“.

Mano moteris jau mano užaugusi tiek, kad animaciniai filmai jai jau kaip ir per vaikiški. Tad turim naują tradiciją savaitgalio vakarais – prisisipraginti spragėsių (kuriuos aš apipilu tiesiog paprastu agavų sirupu, bet, pavyzdžiui, Solamita savo knygoj „Nauja draugystė su maistu“ net kelis gurmaniškus spragėsių receptus įdėjusi) ir žiūrėti tuos nostalgiškus filmus, kurie sukurti praktiškai tuo metu, kai buvau Ūlos amžiaus. Mano favoritai turbūt „Jumanji“ ir „Casper“. Ar dar kuri gerą pamiršau? Priminkit!

Dažniau pasimatykim instagrame: instagram.com/uilgoji

Share on FacebookPin on Pinterest

Kiek naujų vietų Vilniuje!

5 komentarai
Savaitgaliai

„Ice Dunes“ nuotr.

Beveik prieš metus rašiau apie puokštę naujų vietų Vilniuje ir tas sąrašas man pačiai atliko tokią gerą šperos funkciją, kad vos atėjus savaitgaliui, vis grįždavau prie jo. Per tuos metus tiek visko pridygo, kad tikrai turėjau smagumo sudėti viską į vieną įrašą:

I Š B A N D Y T O S

Elska – taip neblogai kasdieniuose maršrutuose prilipo, kad net nauja vieta ne visai apsiverčia liežuvis ją vadinti. Bet dėl skanaus chia pudingo ir gražių neonų ant sienų – užsižymiu istorinės kronikos dėlei.

Backstage Cafe – Ševčenkos loftų kiemuose įsikūrusi kavinė su viduje šeimininkiškai lakstančia levrete. Kai gražus interjeras, ir kava skaniau geriasi!

Kmyninė – joje galiu išjausti visas nostalgijas savo gimtam miestui. Nebrangioji „Biržų duonos“ produkcija, mėgstamiausia duona su kanapėmis, kmynų arbata – viskas vienoje vietoje. Kmyninė turi net keturias lokacijas. Į tą, esančią šalia Prezidentūros, takelį jau praktiškai išmyniau, nes vis užsuku ten po paskaitų.

Her Excellency – keli kvadratiniai metrai Paryžiaus. Vieta, kurioje smagu trumpam užbėgt ir palikt savo lūpdažį ant kavos puodelio.

Ice Dunes – džiaugiuosi, kad negyvenu šalia jų, nes gali būti, jog nesusilaikyčiau ir užsukčiau bent kas antrą dieną. Visiems žinoma, kas nutinka su dalykais, kai jie kartojasi per dažnai. Todėl tikrai pakanka ir karto per savaitę, haha! Nuostabių ledų gamintojai, tiesa, turi ir slaptą kampelį vaikams žaisti (nors ir gaila, kad sėdėdamas prie staliuko nieko nematai ir mažesnis kosmonautas tikrai gali iš to kampelio nugrybauti į virtuvės patalpas).

Patore – smagiai pamišę kepyklos šeimininkai naudoja tik ekologiškus ingredientus, todėl jų gardėsių skonis, matyt, ir yra toks apsilaižytinas.

Sluoksniai – sumuštiniais (taip pat ir vegetariškais) garsėjanti vieta, nors kaip tik sumuštinio ten ir nevalgiau. Priminimas sau užsukti antrąkart.

Spoon Out – Halės turgus dabar – gražus Frankenšteinas. Po tuo pačiu stogu gali ir prabangaus sūrio, ir kinietiškų apatinių įsigyti. Todėl ir Spoon Out – nesimaivo, ant klijonke padengto stalo deda super skanų azijietišką maistą.

Tarbushi Bistro – oj, laikykitės ten užsukę! Ir jei imsit vegetariška rinkinį, tai gausite tokią lėkštę, kuri užims bent puse stalo (spring roll’sai, koldūnai su daržovėmis, puikūs falafeliai, kelių rūšių salotos, humusas ir dar berots šiek tiek kuskuso – ir čia vienam žmogui). Didelės porcijos, labai geros kainos.

Štrudelinė – visai neseniai Goštauto gatvės „Verslo trikampyje“ įsikūrusi šeimyninė (ir užsukus labai jaučiasi, kad ta šeimynėlė nuoširdžiausiai stengiasi) štrudelių kavinė, kurioje pagal pavadinimą gamina ilgus štrudelius ir pjausto juos taip, kaip klientas pageidauja. Yra ir saldžių, ir nesaldžių (vegetariški: su grybais, su špinatais ir su baklažanais), o mano mėgstamiausias turbūt natūralios kakavos juodas štrudelis.

Love – puiki vieta pasimatymui be vaikų, kurioje galima paprašyti kokteilių nealkoholinės versijos ir aš dažnai naudojuosi šia galimybe. Taip pat labai rekomenduoju užkandžius ir selfį tualete.

Sanatorija – tik neikite į šią džino biblioteką savaitgaliais (nieko bendro su subtilumu ten nepamatysite), geriau užsukit antradienį ar trečiadienį. Pamatysit, paliks įspūdį!

N E P A T I K R I N T O S

Rūdninkų knygynas – atsinaujinęs knygynas dabar duoda ir kavos, bet vis nerandu laiko išbandyti jų atmosferos.

Sapno košė – ir saldžių, ir nesaldžių košių vietelė.

Italala Caffe – jau tris garsius komplimentus girdėjau apie šią naują vietą Vokiečių gatvėje.

Health – subalansuoto maisto (net ir vizualiai) vieta.

Paupio 12 – girdėjau, kad tinkama su vaikais, bet mes su Ūla dar nebuvom.

Spice – bare „Turgus“ įsikūrusi azijietiško maisto vietelė, veikianti pilną dieną.

Benedikto turgus – man atrodo, kad čia bomba. Panašiausia versija į Varšuvos „Hala Koszyki“ ir smarkiai nušluostanti nosį tai, kuri prieš keletą mėnesių įsikūrė Naujamiestyje.

Anayor – draugų išgirta paprasta, bet labai gardaus vegetariško maisto vieta.

Paloma bistro – iš nuotraukų už interjerą galima rašyti dešimt. Ir kurgi ne, jei jį kūrė naujosios Mažvydo bibliotekos autoriai.

Share on FacebookPin on Pinterest

Jolitos triukas: nevalgus kūdikis ir švelni apgavystė

Parašyk komentarą
Tėvų triukai

Iliustracija: Kissi Ussuki

Nulis vaikų užaugo tiksliai pagal tėvystės vadovėliuose aprašytas situacijas. Kas suprantama, kaip „teisinga“, nebūtinai suveikia. Todėl šventai tikiu į tėvų kūrybiškumą, kuris padeda ne tik subtiliai išsisukti iš situacijų bei pasiekti tikslą, bet ir išlikti pozityviai nusiteikusiems. Antras įrašas šioje rubrikoje – Jolitos istorija apie tai, kaip galima švelniai apgaudinėti nevalgią beveik-vienmetę:

„Beveik visi mano triukai yra susiję su papildomu maitinimu. Jie – gan paprasti, bet išlieka pagrindinė taisyklė – nenaudoti to paties triuko nuolatos, nes jis pabosta ir nebeveikia. Vienas tokių, kuris iki šiol praverčia, yra susijęs su dukros „pomėgiu“ tik padegustuoti, o ne normaliai pavalgyti.

Darau taip: padedu priešais dukrą dubenėlį ir lėkštę. Dubenėlis būna su kaupu prikrautas maisto, o lėkštė – tuščią. Į tuščią lėkštę įdedu mažą mažą gabaliuką to paties maisto, bet iš puodo, esančio toliau. Tuomet pasiūlau valgyti maistą iš kupino dubenėlio. Aišku, dukra – nė pro kur. Iškart tiesia pirštą ir nori paragauti to, kas yra beveik tuščioje lėkštėje. Taip ir žaidžiame. Vis įdedu po mažą gabaliuką į tuščią lėkštę, nepamiršdama pasiūlyti maisto iš dubenėlio (nors ir žinau, kad ji atsisakys). Galų gale, taip ragaudama po gabaliuką, dukra visai daug suvalgo.“

__

Kaip aprengti besirangantį mažylį, ką daryti su autokėdutės nekenčiančiu prieštarėku, kaip atpratinti nuo snarglių valgymo – nesvarbu, kokio amžiaus jūsų vaikas, bet jei radote išėjimo duris iš konkrečios situacijos – pasidalinkite: letter@uilgoji.lt.

Share on FacebookPin on Pinterest