Varšuva skeptikams nušluosto nosį

5 komentarai
Savaitgaliai

„Ne, ne apsipirkti. Paatostogauti“ – atsakydavau be ironijos tiems, kurie šiepė dantį, klausdami, ko į tą Varšuvą. Jau besidairydama po Instagram’ą pakankamai stipriai save užnorinau aplankyti Lenkijos metropolį, bet tikroji Varšuva pamalonino dar labiau. Veiklų buvo tiek, kad netilpo net į prailgintą 3 dienų savaitgalį. O papildyti žemėlapį (kurį rasit įrašo apačioje), tikiuosi dar šiemet.

A T V Y K I M A S   ir   N A K V Y N Ė

Jei ne nuosavu automobiliu, į Varšuvą galima atkeliauti dviem būdais. Ir abu jie tikrai pigūs – 8 valandų patogus autobusas (jei dar su akcijomis) kainuos apie 15 – 20 Eur į vieną pusę. Panašiai – ir lėktuvo bilietas, pavyzdžiui, kaip šis. Rasti puikią nakvynę Varšuvos centre su Airbnb pagalba irgi nebus bėdų. Mes nakvojome šiuose apartamentuose, nes šie jau buvo užimti. Pastarasis butas, beje, kaip ir jo savininkas, bus matyti tiems, kurie šiųmečiame „Kino Pavasaryje“ žiūrėjo filmą apie Varšuvos reiverius „All These Sleepless Nights“. Aš filmą pamačiau tik grįžusi, bet „atpažink vietą“ efektas irgi buvo puikus.

K A V O S   ir   P U S R Y Č I Ų

Mums prie namų arčiausias buvo „Relax Cafe Bar“, kuriame ragavom savo mėgstamą chemex’ą. Dar prasukome pro „Odette Tea Room“, ištapetuotą palmių lapais, turintį galybę arbatų rūšių ir fotogeniškų prabangių desertų. Dar viena rūšinės kavos vieta (madingame Powisle rajone) – „STOR“ – mirgėjo spalvotomis kėdėmis. Sekmadienio ir kelionių užbaigtuvių pusryčius atšventėme karališko brunch’o vietelėje – „Charlotte“. Ten – malonus žmonių dūzgesys ir geras pusryčių principas – užsisakai krepšį jų pačių gamintų kepinių ir pasirinktų natūralių uogienių stiklainius, tada tepi ant riekių ir jautiesi geriau, nei namie. Nemažai draugų išgirtų vietų liko dar neaplankytos, bet žemėlapyje – išsaugojau.


„Relax Cafe Bar“


„STOR“


„Charlotte“

K N Y G Y N A I   ir   P A R D U O T U V Ė S

Varšuva turi žurnalų knygyną, kurio man taip trūksta Vilniuje, vardu „Super Salon“. Knygyno šeimininkė supažindino su lenkiškais meno žurnalais, o mano kelionės partneris išsirinko „This is Paper“. Šalia knygyno netikėtai aptikome dar vieną – pilną puikių vaikiškų knygų. Tai – leidyklos „Wy twornia“ reprezentacinis knygynas, kuriame (pagal tradiciją iš kiekvienos kelionės parvežti Ūlai po tos šalies autoriaus knygą) pirkau dukrai lauktuvių. Dar viena vieta apsipirkti – namas, pavadintas pagal adresą – „Mysia 3“. Jame – ir COS parduotuvė, ir proga nusipirkti „MUJI“ tušinukų, dar ten – kavinė ir „Leica“ galerija.


Žurnalų knygynas „Super Salon“.


Vaikų leidyklos knygynas „Wy twornia“ ir Ūlos lauktuvės


„Mysia 3“

G A L E R I J O S

Varšuvoje – nemažai vietų gaudyti įkvėpimą. Mes aplankėme tik dalį didžiųjų galerijų, išsibarsčiusių po visą miestą. O privačios galerijos, gaila, tą savaitgalį atostogavo. Apžiūrėjome nors nedidelę, bet gerai pakutenusią brazilės Laura Lima parodą „Ujazdowski Castle Centre for Contemporary Art“ ir sudalyvavome lazeriniame Marta Ziółek performanse „Zachęta National Gallery of Art“. Dar praleidome geras porą valandų super interaktyviame (bet gal kiek perspaustame su informacijos kiekiu ar jo nesuvaldymu), įspūdingos architektūros ir filmų lokacijas primenančiame „Museum of the History of Polish Jews“. Buvo gaila, kad nenuvažiavome į toliau nuo centro esantį plakatų muziejų, bet nemažai lenkų dizaino pamatėme tiesiog gatvėje.

Beje, kaip tik prieš kelionę aptikau, kad FB leidžia peržiūrėti renginius, vykstančius pagal lokaciją, tad naudinga pasitikrinti, kas vyksta, prieš važiuojant.


Zachęta National Gallery of Art“


Laura Lima paroda „Ujazdowski Castle Centre for Contemporary Art“


„Museum of the History of Polish Jews“


Plakatai gatvėje

P A R K A I

Karališkų parkų Varšuvoje – ne vienas. Aplankėme šalia galerijų esantį „Ogrod saski“ su milžinišku fontanu ir „Lazienki Królewskie“, kurio siūlau tikrai nepraleisti. Parkas – didžiulis – su senąja ir naująja botanikos sodų oranžerijomis, laisvai vaikštančiais povais, rūmais virš vandens ir kinų skveru. Buvo nuo-sta-bu ten pasivaikščioti.


„Ogrod saski“


„Lazienki Królewskie“

R A J O N A I

Spėjom pajausti, kad yra keletas rajonų, kuriuose intensyviau vyksta veiksmas. Pradėsiu nuo neįdomiausio – senamiesčio, kuris – mažas, pilnas turistų, nors, negali sakyt, simpatiškas – valandą jam skirti visai verta. Praga, kaip supratau, užribio rajonas, kuriame naktimis gali būti ir nelabai saugu. Tačiau ten yra aptverta ir sufaininta teritorija – kavinės, balti ofisai, renginių erdvė, žaidimų aikštelė, turgelis „BioBazar“ bei populiariausias objektas ten – neoninių iškabų muziejus „Neon Museum“.

Pasak vietinių, pats perspektyviausas rajonas šiuo metu – Powisle. Tai – kiek žemiau nuo senamiesčio, prie upės esantis rajonas su madingomis kavinukėmis ir gatvės menu užpildytais skverais. Ką veikti vasaros savaitgalio vakarą – visiems labai aišku – eiti prie upės. Nuo 20 val. visa pakrantės juosta būna nusėsta varšuviečių, o finalinis vakarėlis įvyksta paupio bare „Cud nad Wislą“ (kuriame, beje, lankėsi ir filmo „All These Sleepless Nights“ herojai).


Varšuvos senamiestyje


„Neon Museum“


Powisle rajonas

V A L G I A I   ir   G Ė R I M A I

Tiek norėjom visko pamatyti, kad iš valgių vietelių, sužymėtų mūsų žemėlapyje, rimtai aplankėme tik kiek atokiau nuo centro (bet netoli mūsų buto) buvusią vegetarišką valgyklą „Vega“. Ir vegetarams, ir prijaučiantiems siūlau ten apsilankyti – maistas „Radharanės“ kokybės, toks skanus, naminis, tik žymiai daugiau pasirinkimo ir nesuvalgomo dydžio porcijos už juokingas kainas.

Kokteilio (dienomis ar su vaikais galima užsisakyti nuostabaus skonio ir grožio (kaip nuotraukose) natūralių nealkoholinių limonadų) ėjome į šarmingą „Reginą“. „Reginos“ interjeras – labai eklektiškas, kaip ir jų meniu. Šeimininkai pristato savo vietą, lyg Niujorko Chinatown’as būtų susijungęs su Little Italy. Vakarais jie organizuoja diskotekas ir groja kinų ir lenkų oldschool’inį popsą. Savo vizualiniais sprendimas vieta primena Wes Aderson’o kurtą „Bar Luce“ kavinę Milane.


„Vega“


„Regina“

Ž E M Ė L A P I S

Šios ir dar daugiau vietelių sužymėjau žemėlapyje, kuriuo laisvai kviečiu naudotis ČIA.

 

Share on FacebookPin on Pinterest

Obuoliukės gimtadienis

2 komentarai
Savaitgaliai

Iš paprastos dienos padaryti geriausią – užtrunka pusvalandį. Kelios mažos smulkmenos ir vaiko lūpų kampučiai pasiekia ausis. Svarbiausia visa tai sureikšmintai pavadinti gimtadieniu. Ir paieškoti jubiliato žaislų dėžėje. Šįkart atėjo Ūlos mėgstamiausio (nes į ją panašiausio) ponio – Obuoliukės eilė. Tad gimtadienio tema buvo aiški, tereikėjo keletos dekoracijų, žaidimo idėjos ir, aišku, paties svarbiausio – gimtadienio torto.

Obuoliniai balionai

Juos pamačiau – Pinterest’e, tik su žymiai didesniais lapais. O kai tokius pabandžiau pati – balionai tiesiog nusviro nuo svorio, tad reikėjo pamažinti. Manau, kad būtų suveikęs ir plonesnis popierius, bet pirkau storą dvipusį. Ūlai šoktelėjo akys ant kaktos, kai įėjo į kambarį. Nuostabu, kad vaikus taip lengva nustebinti.

Obuolinis tortas

Jau ne pirmą kartą Ūlos žaislų gimtadieniams naudoju IKI mažąją konditeriją. Man labai gražios (ir mini-tortui tinkamos) atrodo tartaletės, bet šįkart pasisekė labiau. Nes gimtadienis (priminsiu toms, kurių vaikai neserga ponių liga) – juk Obuoliukės. Jeigu pamačiusi obuolinius balionus Ūla šokdino akis, tai šioje vietoje jau pradėjo klykauti iš laimės. O aš pasidžiaugiau dėl kito dalyko. Gerieji faktai, kurie paaiškėjo perskaičius mažojo kepinio etiketę: vien natūralios vaisių ir uogų tyrės, be to nėra dirbtinių saldiklių. Valio, kad galima nusipirkti tai, ką gamintum kaip sau (jei mokėtum gaminti, haha).

Obuolinis žaidimas

Šis – iš laikų, kai tėvai būdavo kviečiami į savo draugų vestuves. Labai nostalgiška, bet tuo pačiu – super linksma. Veiksmas vyko balkone, kad mažiau prisitaškytų. Tikslas – neliečiant su rankomis, dantimis pagauti beplaukiojančius obuolius. Ai, tiesa, šitą žaidimą reikia žaisti dviese su dviem dubenimis ir tuomet varžytis, kuris greičiau, bet Ūlai ir su savim pakovot juoko užteko. Gal dar būtų pravertęs gilesnis dubuo. Nors, kitą vertus, tada ir obuolio būtų mažiau apgraužta.

Finalinė scena – balionų paleidimas į orą taip meistriškai, kad du nusileido į tų pačių kaimynų balkoną. Linkėjimai jiems, jei netyčia skaito šias eilutes.

Share on FacebookPin on Pinterest

Birštono gėrybės

4 komentarai
Savaitgaliai

Šią vasarą nesirinkau ilgų kelionių, užtai naudojau prailginto savaitgalio triukus. Kai keliskart pasiimi laisvą penktadienį, trijų dienų dienų poilsis pasireiškia ypač atpalaiduojančiai. Pasidairę po Lietuvos kurortus, išsirinkome Birštoną. Iš nuotraukų galima nujausti, kodėl.

Pirmiausia, Ūlos laimei išsimatavom naujus batus atostogoms. Esu nekart išreiškusi viešą meilę „Melissa“ prekės ženklui. Jie ne tik gamina savo pačių sukurto patentuoto ir 100% perdirbamo plastiko batus ir iškvėpina juos saldžiais kvapais (primenančiais vaikystės kramtomą gumą), bet ir rūpinasi, kad batai būtų itin patogūs dėvėjimui. Bateliai yra minkšti, tarsi jų viduje būtų paklota patogi lovelė pėdai. Ūla, aišku, labiausiai batais džiaugėsi todėl, kad juose pačiu subtiliausu būdu atsidūrė Disnėjaus pelės. Šiuos radome „V2 Concept Store“ parduotuvėje, kurioje „Melissa“ gražuoliai dabar su SALE kaina.

Čia – mažas ritualas (tokia beveik tradicija): prieš kelionę užsukti į mielą vietelę dar neišvažiavus iš Vilniaus tikram atostoginiam nusiteikimui. Aplankėm netoli stoties esančius „Crooked Nose & Coffee Stories“, kurie visuomet turi, ką duoti paragauti. Šįkart išbandėm eksperimentinius ledus – su kava maišytą „Ice Dunes“ variantą.

Suplanavome, kad Birštone apsistosime „Vytautas mineral SPA“, kuriame aš viena jau esu buvusi ir apžiūrėjusi, ar ir Ūlai čia patiktų. Šiuose poilsio namuose naudinga apsistoti ne savaitgalį, o darbo dienomis. Kaip mes padarėme – iš penktadienio į šeštadienį. Tuomet ir kaina būna daug mažesnė, ir jautiesi labai erdviai tarp nedidelio skaičiaus svečių.

Dviviečiame pagerintame kambaryje nakvynė mums kainavo 99 Eur. Paprastai Ūlos (5 m.) amžiaus vaikams galima užsakyti papildomą lovą už 15 Eur, tačiau mes įsitikinome, kad plačioje ir patogioje lovoje tryse – pakankamai vietos. Netgi visiškai nesijautė Ūlos naktinių spyrių. Kalbant apie kainų matematiką, kambario nuoma – ne viskas, ką gaunate. Galima visą dieną (ir dar kitą dieną, palikus daiktus bagažo kambaryje) kiek norisi naudotis baseinų (trijų skirtingų baseinų plius vaikiško baseinėlio) ir pirčių (4 variantų) zona. Taip pat į kainą įeina pusryčiai (kuriems galima atskira odę parašyti – nes su daug pasirinkimo, labai šviežių ir sveikų opcijų, sėklų ir net chia pudingas buvo) bei rytinės treniruotės, kurias sporto zonoje veda profesionalūs treneriai (todėl rekomenduoju nepamiršti sportinės aprangos).

Iš kitų mano lankytų kurortinio sveikatingumo viešbučių šis išsiskiria neįtikėtinai maloniu aptarnavimu ir charakteringomis erdvėmis. Pirmo aukšto foje, kurią puošia įspūdingi laiptai, yra galimybė pagurkšnoti naudingojo mineralinio vandens. Labai įspūdinga ir skaitykla, esanti antrojo aukšto kupole. Ji įdomi ne tik vidury erdvės esančiu kalnu (kuriuo Ūlai laipiojo pirmyn atgal), bet ir šviečiančiu ištapytu skliautu. Yra ir smagus vaikų kambarys su dviem erdvėmis – žaidimų ir mankštos (ar šokių), virtuvėle bei vonia. Vaikus ten galima palikti, kol patys, pavyzdžiui, keliaujat į įvairias procedūras (1 val. priežiūros kaina 3 Eur).

Pačiame „Vytautas mineral SPA“ ir praleidome visą dieną. Aš nesu ta, kuri mėgtų valandomis gulėti ant gulto prie baseino, bet veiklos tikrai pakako. Ūlos iš baseinų erdvės niekaip negalėjau ištraukti. Tiesa, rekomenduočiau pasiimti savo pačių pripučiamą vaikišką liemenę, plaukmenis ar ratą. Nors baseine jų yra, bet, kaip supratau, labai greit suplyšta, prakiūra, tad sveikos liemenės Ūlai neradome. Gelbėjo tai, kad didžiausias baseinų gylis  – 1,45 metro, tad galėjau ją laisvai nešioti ant rankų.

Antrą dieną (po baseino), susikrovėme daiktus ir išėjom į miestą. Viešbutis yra netoli upės, palei kurią ir galima bevaikštinėjant pasiekti centrą. Jau esu anksčiau rašiusi apie smagias veiklas pačiame mieste, bet jei trumpai reiktų priminti – čia yra miškas – parkas su vaikų žaidimų aikštelėmis kas 10 metrų; Kneipo sodas, skirtas pėdų masažui, apžvalginis Vytauto kalnas, mineralinio vandens biuvetė ir įdomusis mineralinio vandens garinimo statinys, po kurį vaikštant, sukuriamas gydančio pajūrio oro efektas.

Užkąsti ir pagurkšnoti man smagiausia vieta – „Saulės terasa“, esanti ant „Eglės“ sanatorijos stogo. Čia malonu ne tik dairytis, išragauti meniu ar nusiskinti čia pat vazone augančią braškę, bet ir pagaudyti saulę ant gultų. Ūla dar rado stalo žaidimų, kuriuos su džiaugsmu išbandėm. Daugiau vietų pavalgyti, mačiau, aprašyta šiame Makaliaus įraše.

Šiam savaitgaliui – tiek. O kitas, išduodu, bus Varšuvoje.

Share on FacebookPin on Pinterest