Sveikučiai už kadro

Parašyk komentarą
Kitos temos

Būna atveju, kai darbe gali kiek labiau atpalaiduoti profesinį raumenį. Taip nutinka, kai projektas, prie kurio dirbi, asmeniškai limpa kaip lipdukas prie lankstinuko haha. Taip nutiko su „Maximos“ kampanija „Sveikučių šėlsmas“, kurią kūrėme kartu su kolegomis iš „New!“.

Akcija tokia, kad reikia rinkti lipdukus tam, kad galėtum įsigyti „Minions“ žaislus, „persirengusius“ vaisiais ir daržovėmis. Man labai patinka pats akcijos mechanizmas – viena iš galimybių, kaip gauti lipduką – reikia pirkti šviežių vaisių ar daržovių ne mažiau nei už 3 Eur. O kalbant apie mūsų su Ūla apsipirkinėjimo rutiną, lengviau ir būti negali. Tik dabar pati mažoji imasi iniciatyvos ir pradinukiškų matematikos žinių, dėdama prekes į krepšelį.

Ūla gali didžiuotis ne tik didesnėmis atsakomybėmis apsiperkant, bet ir savo asmeniniu indėlių, prisidedant prie kampanijos. Tą savaitę, kai ji leidžia pas mane, o ne pas tėtį, ir mano darbai vyksta po oficialių darbo valandų, veduosi ją ne tik į susitikimus su režisieriais ar filmavimo komanda, bet ir į būsimų reklamų lokacijų apžiūras.

Taip nutiko ir šįkart. Dieną prieš filmavimą, turėjome apžiūrėti, kaip sekasi „įrengti“ butą, kuriame „gyvena“ „Maximos“ šeima. Todėl, kol kalbėjome su dizaineriais ir prodiuseriais, Ūla gavo papiešti su kreidelėmis. Didžiausiai jos ekstazei, scenografas panaudojo tą piešinį šalia kitų, jo paties pieštų „vaikų“ piešinių, kaip virtuvės dekoraciją.

Reklamų filmavimai – desertinė diena reklamos kūrybininko dienotvarkėje. O filmavimo komandai būna ne taip saldu, ypač tokiais atvejais, kai reikia filmuoti vaikus. Jie greit pavargsta, nori dūkti, žiūri į kamerą ir šiaip turi savo nuomonę, ką geriau daryti. Visgi šie „Maximos“ baltapūkiai – aukštos klasės profesionalai. Jie turėjo progą pirmi įvertinti žaislus ir tą procesą, aišku, mes stebėjome įtemptomis akimis. Įdomus faktas, kad kai vaikams reikėjo pasirinkti, kuriuos žaislus laikyti rankose, daugiausiai populiarumo sulaukė ir net ginčų sukėlė Braškė. Kiek stebiu „Maximos“ lentynas, atrodo, kad ne tik šitie vaikai Braškę renkasi kaip savo favoritę.

Kas mums, paaugusiems, buvo visiškai nesuprantama, nes… jūs matėt avokadą?! O Ūlos mėgstamiausi prioriteto tvarka: Bananas, Obuolys, Ananasas ir Paprika.

Dar per patį filmavimą buvo aišku, kad aktoriams–vaikams gaminti vaisių kokteilį buvo tai, ką jie su malonumu darytų dažniau. Turėjome saugoti, kad valgomos vaisinės dekoracijos nuo stalo taip greit neišnyktų. Beje, keletą idėjų, kokius sveikus ingredientus galima sumiksuoti viename mikseryje, galima rasti specialiai šiai akcijai skirtoje užduočių knygelėje (kurią galima rasti parduotuvėse) arba šioje svetainėje.

Jei vis dar pildote savo lipdukų kolekciją, linkiu suspėti parsinešti kuo daugiau draugų namo. Lietuva yra pirmoji šalis pasaulyje, kurioje pristatyti šie daržoviniai „Minions“. Primenu datą! Akcija vyks iki lapkričio 11 d.

Share on FacebookPin on Pinterest

Ūlos metų citatos’18

Parašyk komentarą
Kitos temos

Augant dukrai, vis pagalvoju, kad šie metai jau tikrai bus paskutiniai, kada galėsiu užsirašyti jos citatas. Bet Ūlos įžvalgos ir juokeliai – nesibaigia, tik darosi vis subtilesni. Šių metų 6-metės dešimtukas:

1

Ūlos močiutė: Ko norėtum valgyti?
Ūla: Blynų!
Aš: Oi… Tie blynai taip ilgai kepa…
Ūla: Sakoma, kad Biržuose blynai labai greitai iškepa.

2

Aš: Ūla, jau užteks suptis. Einam namo.
Ūla: Dar truputį!
Aš: Jau einam, pupyte.
Ūla (atsidūsta): Ko tik dėl tos mamos nepadarysi…

3

Sėdim prie ką tik ištuštintų lėkščių.
Aš: Tu gerai jautiesi?
Ūla: Kodėl klausi? Ar pridėjai nuodų man į tuos makaronus?
Aš: Haha. Šitas toks juodesnis.

4

Ūla žiūri mano paauglystės nuotraukų albumą:
Ūla: Tu šitose nuotraukose taip „mandrai“ atrodai.
Aš: „Mandrai“? Kurioje nuotraukoje pavyzdžiui?
Ūla: Pavyzdžiui – čia. Su kailinukais taip „mandrai“ stovi.
Aš: Aš čia visai paprastai stoviu! Ir čia ne kailinukai! Čia tiesiog šalikas.
Ūla: Bet žiauriai „mandras“ šalikas.

5

Aš: Ko tokia tyli?
Ūla: Tiesiog man dabar labai šilta burnoje. Nenoriu atšaldyti.

6

Žiūrim nuotraukas per Instagramą:
Ūla: O, žiūrėk, čia Deimantės Kenas!
Aš: Haha. Kenas?
Ūla: Nenorėjau sakyt „vyras“, nes jie nesusituokę.

7

Skaitau Ūlai „We Go to the Gallery“ ir bandau aiškint, ką reiškia feminizmas.
Ūla: Mama, tu irgi esi feministė, nes visada kovoji už vienos moters teises.
Aš: Kokios vienos moters?
Ūla: Mano.

8

Dialogas vonioje:
Ūla: Mama, o galėsi rytoj man išvalyti dantis tu?
Aš: Mažule, tau jau šeši. Pati jau gali valytis.
Ūla: Aš tiesiog noriu prisimint vaikystę.

9

Aš: Ūla, kaip manai, ar mama ir dukra gali būti draugės?
Ūla: Tikrai ne.
Aš: Kodėl? Ar dėl to, kad draugai turi būti panašaus amžiaus?
Ūla: Ne. Tiesiog draugai neturi būti pagimdyti.

10

Aš: Ūla, kas tau svarbiausia gyvenime?
Ūla: Ledai.
Aš: O šeima? Ką tu darytum be šeimos?
Ūla: Valgyčiau ledus kiekvieną dieną.

Jei neskaitėte anksčiau, tai penkiametės Ūlos citatos – čia, o keturmetės – čia.

Share on FacebookPin on Pinterest

6 Latvijos dvarai 3 valandų atstumu

5 komentarai
Savaitgaliai

Vos kirtus Šiaurinę Lietuvos sieną arba 3 valandų atstumu nuo Vilniaus – pilna neapkalbėtų dalykų. Tokių, kurie ypač patiktų šeimoms, mėgstančioms pakeliauti automobiliu. Pasirodo, kad apatinio Latvijos regiono, Žiemgalos, žemėlapis pribarstytas nuostabių „vidury niekur“ esančių dvarų (dvarų – ir visai tiesiogine, ir mano šiek tiek praplėsta prasme). Vieną iš paskutinių vasaros savaitgalių mes pasistengėme kuo daugiau jų aplankyti.

1. MENININKŲ DVARAS: Abgunste

Abgunste dvaras man labiausiai krito į širdį. Jis iškilo 1780-aisiais, vėliau patyrė daug negandų, ir buvo atkurtas tik 1931 metais. Tuomet dvare veikė mokykla. 2018-aisiais įvažiavus į kiemą mus pasitiko nauji šeimininkai – jauna šeima, kuri iš naujo perkuria dvaro erdvę. Šiuo metu pastatas veikia kaip meninkų rezidencija, priimanti tekstile, keramika ir medžio darbais užsiimančius kūrėjus iš viso pasaulio, ir kaip renginių vieta.

Šeimininkai siekia dvarą išlaikyti atvirą – tad mielai priima svečius ir leidžia dairytis. Jie taip pat organizuoja gausius vėlyvus pusryčius (kuriems diriguoja vis iš kitos šalies atvykęs menininkas), o maistas patiekiamas ant skirtingų lėkščių, kurias rezidencijų metu sukūrė keramikai. Žinau, kad tikrai kažkada dar nuvyksim pas juos papusryčiauti (ir jums linkiu planuotis kelionę taip, kad pabūtumėte šioje maisto puotoje, o tam prasminga sekti jų FB puslapį). Net jei nenorėsite nakvoti ar nebūsit alkani – vis tiek užsukit. Pas juos visuomet – atvirų durų dienos.

2. KOLEKCIJŲ DVARAS: Mikelis

Mikelis – vieta, tiesiog vidury laukų apjungianti labai skirtingus laikmečius. Vienoje teritorijoje yra ir visiškai modernus viešbutis, ir kiek senesnio sukirpimo, bet skaniai vaišinantis restoranas, ir didžiulė transporto priemonių kolekcija (dėl kurios ir rekomenduoju atvykti), ir valstiečio sodybos gamtos muziejus (mažesnė, bet smagi latviškų Rumšiškių versija).

Po akis blizginantį automobilių muziejų (kuris yra didžiausia privati automobilių kolekcija Baltijos šalyse) vaikščiojom ne vieni – su palyda. Ir man, kaip neskiriančiai automobilių markių, labiausiai patiko klausytis istorijų, kurias mintinai moka ir apie kiekvieną transporto priemonę kažką įdomaus papasakoti gali muziejaus prižiūrėtojas.

3. ŠIUOLAIKINIS DVARAS: Zoltners

Pirmą naktį apsistojome Zoltners, kurį aš drąsiai vadinu šiuolaikiniu dvaru. Šią vietą, iš visų mūsų nakvynės vietų, labiausiai ir rekomenduoju, jei klaustumėt apie patalus ir pusryčius. Pirmiausia, dėl skoningai įrengtų kambarių, antra – dėl puikaus maisto (beje, pusryčių pradžioje jie visuomet pateikia tiesiog papjaustytą daržovių ir vaisių asorti, o tai yra geriausi užkandžiai vaikams) ir trečia – dėl pasivaikščiojimams skirto parkelio, kurį ankstyvais rytais lanko gervės ar užsuka kiti, iš kaimyninių miškų atšuoliavę gyvūnai.

Zoltners savo sezoninį meniu dar papildo jų pačių gaminamu alumi, mat restorane veikia nedidelė alaus darykla, turinti tris alaus rūšis (Original, Light ir Dark). Kaip pasakojo šeimininkai, nors restoranas yra vidury laikų, pas juos dažnai atvykstama tiesiog papietauti ar pavakarieniauti, tad verta iš anksto pasiskambinti ir rezervuoti staliuką.

4. ŽAIDIMŲ DVARAS: Tervetės parkas

Zoltners puiku nakvoti dar ir todėl, kad visai netoli nuo jų yra man niekad negirdėta vieta. Ją galima vadinti žaidimų dvaru arba, kad būtų lengviau įsivaizduoti, mediniu Latvijos „disneilendu“. Milžiniškas Tervetės parkas (kuriam drąsiai galima skirti 4-6 val.) yra susikirstytas į skirtingas žaidimų ir atradimų teritorijas. Mane ir Ūlą labiausiai sužavėjo Nykštukų miestelis – gausiai išsibarstę vaikų mastelio mediniai namukai, kurie, akivaizdžiai, pastatyti skirtingais laikotarpiais. Tie senesni – labiau miško spalvos, bet smagiai integruoti į gamtą – galima nulipti į rūsius, patekti į anglies kasyklas ir laipioti po skirtingus malūno aukštus ar pavažiuoti su girios traukiniu. Tuo tarpu, naujasis nykštukų namų kvartalas – dar kvepiantis šviežiais dažais ir vietoje pardavinėjamomis ledų porcijomis.

Tervetės parke kursuoja traukinukas (ir nevaidinant, kad visai nepavargot, verta jį išnaudoti bent vienai kelionei), kuris veža iki apžvalgos bokšto arba į vyresnių vaikų laipiojimo trasą. Pastaroji buvo Ūlos laimės finalas.

Po išsidūkimo, Tervetėje turbūt visi rekomenduotų graikiško žanro El Greco kavinę pavalgymui (paprasta ir labai draugiška vaikams vieta). Ir dar, be maudynių gyventi negalintiems, pasakysiu, kad buvome užsukę išsimaudyti iškart už Tervetės parko esančiame nedideliame Gulbių ežere. Jei nenuvažiuosit čia rudenį, o lauksit vasaros – tai drąsiai galite ten sustoti – puikiai paruošta maudynių vieta.

Pakeliui į antrąją nakvynės vietą dar užsukome į Laima Ceramics studiją – jaukiai įsikūrusią, nors esančią didelėje gamyklos teritorijoje (o ta gamykla – vidury laukų). Prieš mus kaip tik savo puodą baigė dekoruoti jaunavedžiai, o tuomet mes gavome progą papraktikuoti. Be organizuojamų workshop’ų ir vaikų stovyklų, studijoje dar man labai patiko slaptas iki galo nepavykusių, deformuotų ar jau kolekcijoje nebetinkančių keramikos dirbinių kambariukas. Jame galima įsigyti tokių vienetinių „gražių nevykėlių“ už tiek, kiek pats pasiūlysi. Ūla išsirinko labai keistos formos puoduką (iš kurio aš dabar negaliu liautis gerti kavą), o T. – aliejaus ar sojos ąsotėlį (parodysiu kada juos kituose įrašuose).

5. PASIVAIKŠČIOJIMŲ DVARAS: Mazmežotne

Antrą naktį nakvojome Mazmežotne dvare – didelėje teritorijoje, kurioje be skirtingų dvaro pastatų yra ir puikus parkas (su įvairiomis vaikų kurtomis instaliacijomis). Mes nakvojome atskirame namelyje (su didele svetaine apačioje ir dar didesniu miegamuoju antram aukšte), o vakarienės ir pusryčių keliavome į pagrindiniame pastate esantį restoraną (vakarienėms jie turi kelių patiekalų meniu, tad pasiskambinkit iš anksto, ką ruošia).

Be gražios parko teritorijos, yra kur vaikščioti ir aplink, mat dvaras yra įsikūręs Lielupės slėnyje. Palei upę įrengtas rimtas pasivaikščiojimų takas, kuris turėtų puikiai atrodyti rudenį.

6. BAROKINIS DVARAS: Rundalė

Neįsivaizduoju, kaip gimus Biržuose, galima būti neaplankius panosėje esančios Rundalės pilies. Turistiniai terminais kalbant, ši vieta vadinama Baltijos šalių „Versaliu“ ir tikrai palieka įspūdį. Pačiuose rūmuose galima pamatyti 43 restauruotus kambarius ir dvi didžiules sales su baldais ir įspūdingu sienų ir lubų dekoru.

Kad ir kaip gražu bebūtų, šešiametei apvaikščioti visas sales buvo iššūkis. Ir mes jį įveikėm, kai pasiūliau Ūlai telefoną ir pasakiau, kad kiekviename kambaryje ji gali nufotografuoti du labiausiai jai patikusius objektus. Net sukčiavo iš laimės!

Po pasivaikščiojimo rūmuose, tiek pat laiko galima skirti baroko stiliaus sodui su istorinėmis ir šiuolaikinėmis rožių rūšimis. Mes jau praktiškai buvome be kojų, tad pasinaudojome sodo turu ant ratų (kuris, beje, turi ir lietuvių kalba įrašytą gido pasakojimą).

Mano patarimas mėgstantiems fotografuoti vietas, neužpildytas margų turistų drabužių – atvažiuokite į Rundalę kuo anksčiau ryte, iškart, kai jie atsidaro. Nes tik tokiu metu sodas atrodo taip, kaip šiose nuotraukose. Vėliau jis prisipildo vaikštinėtojų.

Ir pabaigai trumpam kyštelėjome nosį į Jelgavą, kuri labai aiškiai savo miestelį pozicionuoja kaip festivalių miestą, todėl vasaromis čia vyksta smėlio skulptūrų, žiemomis – ledo skulptūrų, o tarp šių dviejų pagrindinių – dar visokių mažesnių festivalių.

Mes papietavome „Plate“ kavinėje (kuri turi didelį kiemą vaikams su žaidimų aikštele ir vaikiško dydžio namu, o viduje – žaislų pilną kampą) ir aplankėm kitoje gatvės pusėje esantį Šv. Trejybės bažnyčios bokštą. Šiuo metu 9 bokšto aukštuose yra įrengtas Turizmo informacijos centras ir interaktyvus muziejus (kur viską galima liesti iš išbandyti), pasakojantis Žiemgalos istorijas. Pačiame viršuje – restoranas, galerija ir apžvalgos aikštelė, kurioje galėjom pamatyti, kur dar pasivaikščioti bus galima atvykus kitą kartą.

Kad būtų patogiau rasti visas mūsų aplankytas vietas, sudėjau jas į žemėlapį, kurį galima rasti ČIA.

____

Šis įrašas – bendras „Ū ilgosios“ ir Latvijos turizmo departamento projektas. Mūsų draugystės metu Latvijos turizmo departamento atstovai pasiūlė aplankyti Žiemgalos regioną ir apie tai papasakoti jums. Turizmo departamento atstovė atsiuntė sąrašą rekomenduojamų lankytinų vietų, aš pasirinkau savo favorites ir tuomet kartu sudarėme bendrą programą. Taip, kaip nusprendžiau šias vietas aprašyti – buvo mano laisvas apsisprendimas ir šio įrašo turinys nederintas su Latvijos turizmo departamentu. Esu labai dėkinga jiems už pakvietimą, atvirą požiūrį į bendradarbiavimą ir puikiai praleistą laiką.

Share on FacebookPin on Pinterest