„Katė maiše“ ir kitos istorijos

Parašyk komentarą
Gražūs daiktai / Sukurta Lietuvoje

Berenkant nuo stalo vasaros trupinius, pasikalbėjau su Artūru ir Juste. Jie – tvirtų, lietuviškams orams puikiai tinkančių, tamsoje šviečiančių, tėčiams dviratininkams, mamoms dviratininkėms ir vaikams paspirtukininkams labai patinkančių kuprinių kūrėjai. Giriu juos – aš, nes patys autoriai – tokie nuoširdūs ir kuklūs, kad net savo prekės ženklą pavadino „Katė maiše“, tarsi iš anksto atsiprašydami, kad perkantieji negali kuprinių panešioti kokį gerą mėnesį, o tada jau suprasti, kokios šios puikios.

Pamenat, kai mokykloje prieš klasę atsistodavo naujokas ir visiems prisistatydavo? Ar dabar galėtumėte tai padaryti jūs?
Justė: Cha! Šitos dalies nemėgau. Niekad nežinai, kuria linkme kreipti kalbą ir kur dėti akcentus. Galima sakyti, kad esame šeima, turime dvi dukrytes – Urtę ir Ūlą. Arba kad esame vis dar savęs ieškantys trisdešimtmečiai. Šiek tiek pasimetę, bet laimingi, kad galime ieškoti ir daryti kas patinka, kas atrodo svarbu.
Artūras: Arba kad esame „Katė maiše“ – kuprinių firma. Tai yra dabartinis mūsų hobis ir verslas.

Ką veikėte dieną prieš tai, kai dar nebuvot pagalvoję apie kuprines?
Artūras: Buvau ką tik išėjęs iš architektūros ir be langų, plytų bei grindjuosčių skaičiavimo, galvoje atsirado daugiau vietos savo idėjoms, asmeninių projektų vystymui. O būtent tą dieną prieš – labai gerai atsimenu. Buvo 2014-ųjų spalis, važiavome mašina su pusbroliu kelyje Utena – Vilnius. Per radiją išgirdome apie KET pakeitimus, kad dviratininkams reikia važinėti su ryškiomis liemenėmis ir šviesą atspindinčiais elementais. Pradėjome kalbėti apie nemeilę toms „kelininkų“ liemenėms. O kuprinė – juk toks daiktas, kurį pats kasdien nešioji. Taip natūraliai ir gimė idėja sukurti tokią, kuri būtų patogi, turėtų didelį atšvaitą ir pareigūno akyse atliktų tos nelemtos liemenės funkciją.
Justė: Mums vis taip nutinka, kad nerandame tokio daikto, kuris tenkintų, tada imame, suprojektuojame ir patys pasigaminame. Mūsų namuose taip jau buvo su drabužių kabykla, darbo stalu ir dvigule lova.
Artūras: Man apskritai įdomu įsigilinti į naują šaką, tam tikros srities gamybos subtilumus. Vaikystėje svajojau pasigaminti sraigtasparnį.

Papasakokite, kiek truko jūsų paieškos nuo idėjos iki rezultato ir kuriose vietose labiausiai strigote?
Artūras: Pirmąjį prototipą pagaminome po metų. Tiek laiko užtruko siuvėjų, medžiagų paieška, nes norėjosi ištirti rinką, gauti tai, kas geriausia, o ne tai, kas buvo „po ranka“. Dar metai praėjo, kol testavome kuprinę. Kadangi neplanavome kas sezoną kurti naujų kolekcijų, o norėjome padaryti „amžiną“ daiktą, teko palaukti, kad pamatytume, kurios vietos kliūva, ką reikia dar tobulinti.
Justė: Patys siūti nesiėmėme (juokiasi – Ū ilgoji pastaba). Ir sunkiausia buvo surasti, kas tai kokybiškai atliktų Lietuvoje. Paieškos užtruko.

Kam skirtos jūsų kuprinės? Kalbu ir apie mažąjį, ir apie didįjį variantą.
Artūras: Įsivaizduokit, tai žmogus, kuris nešiojasi didelį sketch book’ą, kuriam karts nuo karto kažkur keliaujant reikia susikrauti pusę spintos „šmutkių“, kuris mėgsta važinėti dviračiu arba jam tiesiog patinka miestas, gatvės kultūra ir judesys. Tokiam žmogui tiks didžioji „Black Ninja“ kuprinė. O vaikai juk dažnai nori būti panašūs į mamą ar tėtį, be to, mažiesiems būti matomiems (dėl ryškumo ir atšvaito) yra dar svarbiau! Jiems – mažoji „Lil Tiger“ kuprinė.

Kodėl pasirinkote tokias spalvas ir ar ateityje jų bus daugiau?
Artūras: Juoda spalva yra klasika, ji praktiškiausia. Taip pat yra išleistos kelios riboto tiražo pilkos spalvos kuprinės. Oranžinė ryški, kaip atitvarai, ženklai kelyje, kelininkų kombinezonai, ji išsiskiria ir matosi iš toli. Šioje vietoje dviračio neišradinėjome, vadovavomės nusistovėjusiomis normomis. Aišku, ne paskutinėje vietoje, kad oranžinė yra viena mėgstamiausių mano spalvų.
Justė: Net mūsų automobilis oranžinis!
Artūras: O dėl naujų spalvų bus matyti, bet kol kas neplanuojame.

Kaip jūsų išradimus vertina mažosios šeimos moterys? Ar klausiate jų nuomonės?
Justė: Ūla, tikiu, mus morališkai palaiko be žodžių. O Urtė yra pagrindinė testuotoja. Ir savo nuomonę visada pasako. Kai geriau pagalvoji, mintis gaminti ir vaikiškas kuprines kilo tada, kai Urtė pamatė ir užsinorėjo mažo „Katė maiše“ varianto sau.
Artūras: Kai gavo savo pirmąją kuprinę, iškart žiūrėjom ar patogu, ar pakankamai ryški. Dabar keliaudama į „nindzių mokyklą“ (taip vadina karate treniruotes) noriai susikrauna daiktus.

Papasakokite apie paskutinį savo vasaros nuotykį su vaikais.
Artūras: Hm, koks buvo paskutinis nuotykis? Kelionė į „uždraustąjį mišką“ medžioti gyvačių!
Justė: Na, taip, keliavome į Labanoro girią. Tose vietovėse pati lankydavausi su tėvais dar vaikystėje. Vienos kelionės metu susidūriau su gyvate. Kai papasakojau šį prisiminimą Urtei, nuo tos akimirkos jį nepailsdama dairėsi gyvačių, su kuriomis galėtų kovoti. Be to, darėme ir įprastus dalykus – maudėmės ežere, grybavome, ryte virėme košę ant laužo, Artūras Urtei pagamino lanką su strėlėmis. Bet linksmiausia dalis – nakvynė palapinėje. Kai sakau „linksmiausia“, turiu omeny, kad linksmiausia vaikams. Nerimaudami, kad mergaitėms būtų patogu, visus patalus suklojome joms. Patiems teko glaustis vienam prie kito kaip laukiniams Šiaurėje „už sienos“.
Artūras: Vaikai galėtų taip nakvoti kasnakt. Mums to užteko keliems metams į priekį. Vis dėlto mes esame miestiečiai.

Jei jums parašyčiau po pusmečio, ką tuomet, tikėtina, veiksite?
Artūras: Ramiai banguoja jūra, mes kemšame tigrines krevetes užgerdami sangrija, o vaikai žaidžia smėlyje šalia – esame Barselonos paplūdimyje. Iš tikrųjų šiuo metu planuojame ilgesniam laikui išvykti gyventi į Ispaniją – norime pakeisti aplinką, prisigaudyti naujų įspūdžių.
Justė: Kadangi esame „freelanceriai“, mūsų darbas yra ten, kur esame mes.

„Katė maiše“ čia: www.katemaise.com

Share on FacebookPin on Pinterest

Būti kartu su „Milk & Biscuits“

Parašyk komentarą
Gražūs daiktai

Stebėdama britų Milk & Biscuits“ kolekcijas, neatsižaviu, kaip tokią aiškią kryptį turintys dizaineriai kiekvieną sezoną geba nustebinti. Aiškios spalvinės ribos, neinfantilios, bet žaismingos iliustracijos (bendradarbiaujant su skirtingais iliustratoriais) ir netikėtos detalės daro juos vienu mano mėgstamiausių vaikų prekės ženklų.

Ši rudens / žiemos kolekcija pavadinta „Better Together“ sėmėsi įkvėpimo iš 80-ųjų, kai sienos labiau krito, nei kilo. „Kai politikai ir medija kalba apie skirtybes ir atsiribojimą, dabar, kaip niekada, norime švęsti buvimą kartu su visais mūsų skirtumais.“ – rašo „Milk & Biscuits“. O aš kviečiu pasižiūrėti kolekcijos nuotraukas, kurios net ir didelėms, garantuoju, sukels norą grįžti prie rudeninių ilgų rankovių.

Daugiau: milkandbiscuits.com

Share on FacebookPin on Pinterest

Varšuva skeptikams nušluosto nosį

5 komentarai
Savaitgaliai

„Ne, ne apsipirkti. Paatostogauti“ – atsakydavau be ironijos tiems, kurie šiepė dantį, klausdami, ko į tą Varšuvą. Jau besidairydama po Instagram’ą pakankamai stipriai save užnorinau aplankyti Lenkijos metropolį, bet tikroji Varšuva pamalonino dar labiau. Veiklų buvo tiek, kad netilpo net į prailgintą 3 dienų savaitgalį. O papildyti žemėlapį (kurį rasit įrašo apačioje), tikiuosi dar šiemet.

A T V Y K I M A S   ir   N A K V Y N Ė

Jei ne nuosavu automobiliu, į Varšuvą galima atkeliauti dviem būdais. Ir abu jie tikrai pigūs – 8 valandų patogus autobusas (jei dar su akcijomis) kainuos apie 15 – 20 Eur į vieną pusę. Panašiai – ir lėktuvo bilietas, pavyzdžiui, kaip šis. Rasti puikią nakvynę Varšuvos centre su Airbnb pagalba irgi nebus bėdų. Mes nakvojome šiuose apartamentuose, nes šie jau buvo užimti. Pastarasis butas, beje, kaip ir jo savininkas, bus matyti tiems, kurie šiųmečiame „Kino Pavasaryje“ žiūrėjo filmą apie Varšuvos reiverius „All These Sleepless Nights“. Aš filmą pamačiau tik grįžusi, bet „atpažink vietą“ efektas irgi buvo puikus.

K A V O S   ir   P U S R Y Č I Ų

Mums prie namų arčiausias buvo „Relax Cafe Bar“, kuriame ragavom savo mėgstamą chemex’ą. Dar prasukome pro „Odette Tea Room“, ištapetuotą palmių lapais, turintį galybę arbatų rūšių ir fotogeniškų prabangių desertų. Dar viena rūšinės kavos vieta (madingame Powisle rajone) – „STOR“ – mirgėjo spalvotomis kėdėmis. Sekmadienio ir kelionių užbaigtuvių pusryčius atšventėme karališko brunch’o vietelėje – „Charlotte“. Ten – malonus žmonių dūzgesys ir geras pusryčių principas – užsisakai krepšį jų pačių gamintų kepinių ir pasirinktų natūralių uogienių stiklainius, tada tepi ant riekių ir jautiesi geriau, nei namie. Nemažai draugų išgirtų vietų liko dar neaplankytos, bet žemėlapyje – išsaugojau.


„Relax Cafe Bar“


„STOR“


„Charlotte“

K N Y G Y N A I   ir   P A R D U O T U V Ė S

Varšuva turi žurnalų knygyną, kurio man taip trūksta Vilniuje, vardu „Super Salon“. Knygyno šeimininkė supažindino su lenkiškais meno žurnalais, o mano kelionės partneris išsirinko „This is Paper“. Šalia knygyno netikėtai aptikome dar vieną – pilną puikių vaikiškų knygų. Tai – leidyklos „Wy twornia“ reprezentacinis knygynas, kuriame (pagal tradiciją iš kiekvienos kelionės parvežti Ūlai po tos šalies autoriaus knygą) pirkau dukrai lauktuvių. Dar viena vieta apsipirkti – namas, pavadintas pagal adresą – „Mysia 3“. Jame – ir COS parduotuvė, ir proga nusipirkti „MUJI“ tušinukų, dar ten – kavinė ir „Leica“ galerija.


Žurnalų knygynas „Super Salon“.


Vaikų leidyklos knygynas „Wy twornia“ ir Ūlos lauktuvės


„Mysia 3“

G A L E R I J O S

Varšuvoje – nemažai vietų gaudyti įkvėpimą. Mes aplankėme tik dalį didžiųjų galerijų, išsibarsčiusių po visą miestą. O privačios galerijos, gaila, tą savaitgalį atostogavo. Apžiūrėjome nors nedidelę, bet gerai pakutenusią brazilės Laura Lima parodą „Ujazdowski Castle Centre for Contemporary Art“ ir sudalyvavome lazeriniame Marta Ziółek performanse „Zachęta National Gallery of Art“. Dar praleidome geras porą valandų super interaktyviame (bet gal kiek perspaustame su informacijos kiekiu ar jo nesuvaldymu), įspūdingos architektūros ir filmų lokacijas primenančiame „Museum of the History of Polish Jews“. Buvo gaila, kad nenuvažiavome į toliau nuo centro esantį plakatų muziejų, bet nemažai lenkų dizaino pamatėme tiesiog gatvėje.

Beje, kaip tik prieš kelionę aptikau, kad FB leidžia peržiūrėti renginius, vykstančius pagal lokaciją, tad naudinga pasitikrinti, kas vyksta, prieš važiuojant.


Zachęta National Gallery of Art“


Laura Lima paroda „Ujazdowski Castle Centre for Contemporary Art“


„Museum of the History of Polish Jews“


Plakatai gatvėje

P A R K A I

Karališkų parkų Varšuvoje – ne vienas. Aplankėme šalia galerijų esantį „Ogrod saski“ su milžinišku fontanu ir „Lazienki Królewskie“, kurio siūlau tikrai nepraleisti. Parkas – didžiulis – su senąja ir naująja botanikos sodų oranžerijomis, laisvai vaikštančiais povais, rūmais virš vandens ir kinų skveru. Buvo nuo-sta-bu ten pasivaikščioti.


„Ogrod saski“


„Lazienki Królewskie“

R A J O N A I

Spėjom pajausti, kad yra keletas rajonų, kuriuose intensyviau vyksta veiksmas. Pradėsiu nuo neįdomiausio – senamiesčio, kuris – mažas, pilnas turistų, nors, negali sakyt, simpatiškas – valandą jam skirti visai verta. Praga, kaip supratau, užribio rajonas, kuriame naktimis gali būti ir nelabai saugu. Tačiau ten yra aptverta ir sufaininta teritorija – kavinės, balti ofisai, renginių erdvė, žaidimų aikštelė, turgelis „BioBazar“ bei populiariausias objektas ten – neoninių iškabų muziejus „Neon Museum“.

Pasak vietinių, pats perspektyviausas rajonas šiuo metu – Powisle. Tai – kiek žemiau nuo senamiesčio, prie upės esantis rajonas su madingomis kavinukėmis ir gatvės menu užpildytais skverais. Ką veikti vasaros savaitgalio vakarą – visiems labai aišku – eiti prie upės. Nuo 20 val. visa pakrantės juosta būna nusėsta varšuviečių, o finalinis vakarėlis įvyksta paupio bare „Cud nad Wislą“ (kuriame, beje, lankėsi ir filmo „All These Sleepless Nights“ herojai).


Varšuvos senamiestyje


„Neon Museum“


Powisle rajonas

V A L G I A I   ir   G Ė R I M A I

Tiek norėjom visko pamatyti, kad iš valgių vietelių, sužymėtų mūsų žemėlapyje, rimtai aplankėme tik kiek atokiau nuo centro (bet netoli mūsų buto) buvusią vegetarišką valgyklą „Vega“. Ir vegetarams, ir prijaučiantiems siūlau ten apsilankyti – maistas „Radharanės“ kokybės, toks skanus, naminis, tik žymiai daugiau pasirinkimo ir nesuvalgomo dydžio porcijos už juokingas kainas.

Kokteilio (dienomis ar su vaikais galima užsisakyti nuostabaus skonio ir grožio (kaip nuotraukose) natūralių nealkoholinių limonadų) ėjome į šarmingą „Reginą“. „Reginos“ interjeras – labai eklektiškas, kaip ir jų meniu. Šeimininkai pristato savo vietą, lyg Niujorko Chinatown’as būtų susijungęs su Little Italy. Vakarais jie organizuoja diskotekas ir groja kinų ir lenkų oldschool’inį popsą. Savo vizualiniais sprendimas vieta primena Wes Aderson’o kurtą „Bar Luce“ kavinę Milane.


„Vega“


„Regina“

Ž E M Ė L A P I S

Šios ir dar daugiau vietelių sužymėjau žemėlapyje, kuriuo laisvai kviečiu naudotis ČIA.

 

Share on FacebookPin on Pinterest