Vos kirtus Šiaurinę Lietuvos sieną arba 3 valandų atstumu nuo Vilniaus – pilna neapkalbėtų dalykų. Tokių, kurie ypač patiktų šeimoms, mėgstančioms pakeliauti automobiliu. Pasirodo, kad apatinio Latvijos regiono, Žiemgalos, žemėlapis pribarstytas nuostabių „vidury niekur“ esančių dvarų (dvarų – ir visai tiesiogine, ir mano šiek tiek praplėsta prasme). Vieną iš paskutinių vasaros savaitgalių mes pasistengėme kuo daugiau jų aplankyti.

1. MENININKŲ DVARAS: Abgunste

Abgunste dvaras man labiausiai krito į širdį. Jis iškilo 1780-aisiais, vėliau patyrė daug negandų, ir buvo atkurtas tik 1931 metais. Tuomet dvare veikė mokykla. 2018-aisiais įvažiavus į kiemą mus pasitiko nauji šeimininkai – jauna šeima, kuri iš naujo perkuria dvaro erdvę. Šiuo metu pastatas veikia kaip meninkų rezidencija, priimanti tekstile, keramika ir medžio darbais užsiimančius kūrėjus iš viso pasaulio, ir kaip renginių vieta.

Šeimininkai siekia dvarą išlaikyti atvirą – tad mielai priima svečius ir leidžia dairytis. Jie taip pat organizuoja gausius vėlyvus pusryčius (kuriems diriguoja vis iš kitos šalies atvykęs menininkas), o maistas patiekiamas ant skirtingų lėkščių, kurias rezidencijų metu sukūrė keramikai. Žinau, kad tikrai kažkada dar nuvyksim pas juos papusryčiauti (ir jums linkiu planuotis kelionę taip, kad pabūtumėte šioje maisto puotoje, o tam prasminga sekti jų FB puslapį). Net jei nenorėsite nakvoti ar nebūsit alkani – vis tiek užsukit. Pas juos visuomet – atvirų durų dienos.

2. KOLEKCIJŲ DVARAS: Mikelis

Mikelis – vieta, tiesiog vidury laukų apjungianti labai skirtingus laikmečius. Vienoje teritorijoje yra ir visiškai modernus viešbutis, ir kiek senesnio sukirpimo, bet skaniai vaišinantis restoranas, ir didžiulė transporto priemonių kolekcija (dėl kurios ir rekomenduoju atvykti), ir valstiečio sodybos gamtos muziejus (mažesnė, bet smagi latviškų Rumšiškių versija).

Po akis blizginantį automobilių muziejų (kuris yra didžiausia privati automobilių kolekcija Baltijos šalyse) vaikščiojom ne vieni – su palyda. Ir man, kaip neskiriančiai automobilių markių, labiausiai patiko klausytis istorijų, kurias mintinai moka ir apie kiekvieną transporto priemonę kažką įdomaus papasakoti gali muziejaus prižiūrėtojas.

3. ŠIUOLAIKINIS DVARAS: Zoltners

Pirmą naktį apsistojome Zoltners, kurį aš drąsiai vadinu šiuolaikiniu dvaru. Šią vietą, iš visų mūsų nakvynės vietų, labiausiai ir rekomenduoju, jei klaustumėt apie patalus ir pusryčius. Pirmiausia, dėl skoningai įrengtų kambarių, antra – dėl puikaus maisto (beje, pusryčių pradžioje jie visuomet pateikia tiesiog papjaustytą daržovių ir vaisių asorti, o tai yra geriausi užkandžiai vaikams) ir trečia – dėl pasivaikščiojimams skirto parkelio, kurį ankstyvais rytais lanko gervės ar užsuka kiti, iš kaimyninių miškų atšuoliavę gyvūnai.

Zoltners savo sezoninį meniu dar papildo jų pačių gaminamu alumi, mat restorane veikia nedidelė alaus darykla, turinti tris alaus rūšis (Original, Light ir Dark). Kaip pasakojo šeimininkai, nors restoranas yra vidury laikų, pas juos dažnai atvykstama tiesiog papietauti ar pavakarieniauti, tad verta iš anksto pasiskambinti ir rezervuoti staliuką.

4. ŽAIDIMŲ DVARAS: Tervetės parkas

Zoltners puiku nakvoti dar ir todėl, kad visai netoli nuo jų yra man niekad negirdėta vieta. Ją galima vadinti žaidimų dvaru arba, kad būtų lengviau įsivaizduoti, mediniu Latvijos „disneilendu“. Milžiniškas Tervetės parkas (kuriam drąsiai galima skirti 4-6 val.) yra susikirstytas į skirtingas žaidimų ir atradimų teritorijas. Mane ir Ūlą labiausiai sužavėjo Nykštukų miestelis – gausiai išsibarstę vaikų mastelio mediniai namukai, kurie, akivaizdžiai, pastatyti skirtingais laikotarpiais. Tie senesni – labiau miško spalvos, bet smagiai integruoti į gamtą – galima nulipti į rūsius, patekti į anglies kasyklas ir laipioti po skirtingus malūno aukštus ar pavažiuoti su girios traukiniu. Tuo tarpu, naujasis nykštukų namų kvartalas – dar kvepiantis šviežiais dažais ir vietoje pardavinėjamomis ledų porcijomis.

Tervetės parke kursuoja traukinukas (ir nevaidinant, kad visai nepavargot, verta jį išnaudoti bent vienai kelionei), kuris veža iki apžvalgos bokšto arba į vyresnių vaikų laipiojimo trasą. Pastaroji buvo Ūlos laimės finalas.

Po išsidūkimo, Tervetėje turbūt visi rekomenduotų graikiško žanro El Greco kavinę pavalgymui (paprasta ir labai draugiška vaikams vieta). Ir dar, be maudynių gyventi negalintiems, pasakysiu, kad buvome užsukę išsimaudyti iškart už Tervetės parko esančiame nedideliame Gulbių ežere. Jei nenuvažiuosit čia rudenį, o lauksit vasaros – tai drąsiai galite ten sustoti – puikiai paruošta maudynių vieta.

Pakeliui į antrąją nakvynės vietą dar užsukome į Laima Ceramics studiją – jaukiai įsikūrusią, nors esančią didelėje gamyklos teritorijoje (o ta gamykla – vidury laukų). Prieš mus kaip tik savo puodą baigė dekoruoti jaunavedžiai, o tuomet mes gavome progą papraktikuoti. Be organizuojamų workshop’ų ir vaikų stovyklų, studijoje dar man labai patiko slaptas iki galo nepavykusių, deformuotų ar jau kolekcijoje nebetinkančių keramikos dirbinių kambariukas. Jame galima įsigyti tokių vienetinių „gražių nevykėlių“ už tiek, kiek pats pasiūlysi. Ūla išsirinko labai keistos formos puoduką (iš kurio aš dabar negaliu liautis gerti kavą), o T. – aliejaus ar sojos ąsotėlį (parodysiu kada juos kituose įrašuose).

5. PASIVAIKŠČIOJIMŲ DVARAS: Mazmežotne

Antrą naktį nakvojome Mazmežotne dvare – didelėje teritorijoje, kurioje be skirtingų dvaro pastatų yra ir puikus parkas (su įvairiomis vaikų kurtomis instaliacijomis). Mes nakvojome atskirame namelyje (su didele svetaine apačioje ir dar didesniu miegamuoju antram aukšte), o vakarienės ir pusryčių keliavome į pagrindiniame pastate esantį restoraną (vakarienėms jie turi kelių patiekalų meniu, tad pasiskambinkit iš anksto, ką ruošia).

Be gražios parko teritorijos, yra kur vaikščioti ir aplink, mat dvaras yra įsikūręs Lielupės slėnyje. Palei upę įrengtas rimtas pasivaikščiojimų takas, kuris turėtų puikiai atrodyti rudenį.

6. BAROKINIS DVARAS: Rundalė

Neįsivaizduoju, kaip gimus Biržuose, galima būti neaplankius panosėje esančios Rundalės pilies. Turistiniai terminais kalbant, ši vieta vadinama Baltijos šalių „Versaliu“ ir tikrai palieka įspūdį. Pačiuose rūmuose galima pamatyti 43 restauruotus kambarius ir dvi didžiules sales su baldais ir įspūdingu sienų ir lubų dekoru.

Kad ir kaip gražu bebūtų, šešiametei apvaikščioti visas sales buvo iššūkis. Ir mes jį įveikėm, kai pasiūliau Ūlai telefoną ir pasakiau, kad kiekviename kambaryje ji gali nufotografuoti du labiausiai jai patikusius objektus. Net sukčiavo iš laimės!

Po pasivaikščiojimo rūmuose, tiek pat laiko galima skirti baroko stiliaus sodui su istorinėmis ir šiuolaikinėmis rožių rūšimis. Mes jau praktiškai buvome be kojų, tad pasinaudojome sodo turu ant ratų (kuris, beje, turi ir lietuvių kalba įrašytą gido pasakojimą).

Mano patarimas mėgstantiems fotografuoti vietas, neužpildytas margų turistų drabužių – atvažiuokite į Rundalę kuo anksčiau ryte, iškart, kai jie atsidaro. Nes tik tokiu metu sodas atrodo taip, kaip šiose nuotraukose. Vėliau jis prisipildo vaikštinėtojų.

Ir pabaigai trumpam kyštelėjome nosį į Jelgavą, kuri labai aiškiai savo miestelį pozicionuoja kaip festivalių miestą, todėl vasaromis čia vyksta smėlio skulptūrų, žiemomis – ledo skulptūrų, o tarp šių dviejų pagrindinių – dar visokių mažesnių festivalių.

Mes papietavome „Plate“ kavinėje (kuri turi didelį kiemą vaikams su žaidimų aikštele ir vaikiško dydžio namu, o viduje – žaislų pilną kampą) ir aplankėm kitoje gatvės pusėje esantį Šv. Trejybės bažnyčios bokštą. Šiuo metu 9 bokšto aukštuose yra įrengtas Turizmo informacijos centras ir interaktyvus muziejus (kur viską galima liesti iš išbandyti), pasakojantis Žiemgalos istorijas. Pačiame viršuje – restoranas, galerija ir apžvalgos aikštelė, kurioje galėjom pamatyti, kur dar pasivaikščioti bus galima atvykus kitą kartą.

Kad būtų patogiau rasti visas mūsų aplankytas vietas, sudėjau jas į žemėlapį, kurį galima rasti ČIA.

____

Šis įrašas – bendras „Ū ilgosios“ ir Latvijos turizmo departamento projektas. Mūsų draugystės metu Latvijos turizmo departamento atstovai pasiūlė aplankyti Žiemgalos regioną ir apie tai papasakoti jums. Turizmo departamento atstovė atsiuntė sąrašą rekomenduojamų lankytinų vietų, aš pasirinkau savo favorites ir tuomet kartu sudarėme bendrą programą. Taip, kaip nusprendžiau šias vietas aprašyti – buvo mano laisvas apsisprendimas ir šio įrašo turinys nederintas su Latvijos turizmo departamentu. Esu labai dėkinga jiems už pakvietimą, atvirą požiūrį į bendradarbiavimą ir puikiai praleistą laiką.

Nuotaikos – mokyklinės, nors Ūlos metai – dar priešmokykliniai. Mažoji liko savam daržely jų atbūti. Apie visokio plauko pokyčius ir yra šis įrašas.

Pamenu, man irgi taip buvo. Turėjau plaukus, siekiančius užpakalį, o prieš pirmą klasę užsimaniau trumpų. Panašiai ir Ūla. Anksčiau neleisdavo net galų patrumpinti, bet vieną dieną – pareiškė. Ir dar kiekvieną dieną primindavo, kad labai labai labai nori trumpų. Tad pirmą rugsėjo savaitgalį atsisveikinom su kasom. Ir tik dabar atkreipiau dėmesį, kad bene visos mano sekamos Instagramo mamos iš Japonijos lygiai tokiom pačiom šukuosenom savo vaikus kerpa. Ah, ir dar su tokia šukuosena – viena iš šitų keturių panų: @miasaidno

Visai prieš rugsėjį mokyklinių prekių medžiotojų džiaugsmui atsidarė „Raštinė“ (J. Basanavičiaus g. 2, Vilnius) – rinktinių kanceliarinių prekių parduotuvė ir šviežiai skrudintos kavos erdvė. Nukeliavom ten su draugais ir susipažinom su „Raštinės“ šeimininkais – architekte Ieva bei jos vyru Sauliumi. Jiedu susitiko prieš penkerius metus ir pajuto, kad abu turi fetišą gero dizaino kanceliarinėms prekėms. Ieva jas naudojo profesinėje veikloje, o Saulius pirkdavo sau ir kaupdavo stalčiuose su viltimi panaudoti pagal paskirtį. Kuris pirmas pasiūlė pomėgį perkelti į kitą lygį – jie nebepamena. Bet puikiai prisimena, kaip skelbimų portale netikėtai užtiko patalpas su milžiniškais vitrininiais langais. Šis skelbimas jiems pakuteno vaizduotę ir paskatino imtis veiksmų.

„Raštinės“ duris jie atidarė paskutinę vasaros dieną. Ieva pasakojo, kad ši vieta puikiai atspindi jų skonį ir požiūrį ne tik į rašymo instrumentus, popieriaus objektus ir daiktų laikymo priemones, bet ir į dizainą plačiąja prasme. Asortimentas neapsiriboja japoniškais blonknotais, vokiškais rašikliais ir itališkais segtuvais. Kačiukų formos sąvaržėlės, natūralūs smilkalai, įdomaus gyvenimo būdo knygos ir žurnalai, paukščių bingo, originalūs iliustratorių darbai, dovanų pakavimo popierius – tai tik keletas objektų, papildančių vizualiai dailų „Raštinės“ daiktų pasaulį.

Prie kiekvieno objekto Ieva galėtų sustoti ir papasakoti jo atsiradimo bei panaudojimo istoriją. Mane dar labai nudžiugino tai, kad patys būdami tėvai, pora smarkiai galvojo apie vaikus. Be rašiklių pradinukams ir stalo žaidimų, čia yra lentyna iš užsienio atkeliavusių pop-up ar idėjiškai įdomių vaikiškų knygų (net ir visai mažiukams). Savo akimis mačiau, kaip per kelias dienas jos ištirpo, tad neužilgo lentynose likusias turėtų papildyti naujos.

Kai mokyklos tema mūsų pokalbiuose ėmė dažnėti, išgirdau visokių Ūlos baimių. Turbūt prieš gerą pusmetį Ūla dar visiškai nenorėjo į mokyklą. Visaip ją kalbinom ir pasakojom, net ir seneliai buvo prisidėję prie mokyklinės propagandos programos, bet mažai pozityvo išspaudėm. Galvojau, kaip per daug neskubinant ar neperkalbinėjant, pripratinti ją prie tos minties. Ėmiau dairytis knygų apie mokyklą, kad paskaičius būtų drąsiau ir gal kažkiek lengviau įsivaizduot, koks tas naujas gyvenimas. Gali būt, kad nemokėjau ieškoti, bet lietuviškų ir man patinkančių neradau, tad atsisiunčiau tris iš užjūrio ir pristatau jas Ūlos mėgiamumo eilės tvarka – nuo labiausiai patikusios iki šiek tiek mažiau.

Pavadinimas: Adam Rex „School’s First Day of School“
Siužetas vienu sakiniu: ką tik pastatyta mokykla labai jaudinasi, kad tuoj bus pilna vaikų ir pirmoji jos diena praeina tikrai ne tobulai, bet su gražia pabaiga.
Patinka, nes: 1) Apverčia viską aukštyn kojom – dabar mokykla yra ta, kuri jaudinasi. 2) Ne viskas mokyklai gaunasi tobulai, ne visi vaikai ją mėgsta, o taip skaitant vaikai dar lengviau suprasti, kad jis – ne vienas neramus.  3) Puikios iliustracijos.
Atsisiųsti galima: čia.

Pavadinimas: David Shannon „David Goes to School“
Siužetas vienu sakiniu: Deividas eina į mokyklą ir dėl savo elgesio kiekviename puslapyje vis sulaukia mokytojos draudimų, kol galiausiai ištaisęs savo poelgį, su pagyrimu grįžta namo.
Patinka, nes: 1) Netradiciškai parodo, kas mokykloje vaikams draudžiama. Ir jei iš pradžių mūsų – jaunųjų tėvų kartą (kuri buvo mokyta nekartoti „negalima“) gali šiek tiek nustebinti „don’t“ kiekvienam puslapyje – bet tai geros temos pakalbėt su vaiku, kokios taisyklės atsiranda pradedant eiti į mokyklą. 2) Bent Ūlai labai gerai surezonavo draudžiami dalykai, kuriuos ji pati dažnai daro – ir dėl to skaitant labai juokėsi.  3) Patinka, kad pagrindinis herojus – baisuokliškos išvaizdos ir taip greit jam simpatiją pajauti.
Atsisiųsti galima: čia.

Pavadinimas: Alexandra Penfold, Suzanne Kaufman „All Are Welcome“
Siužetas vienu sakiniu: siužeto nėra, tai – atskiri ketureiliai kiekvienam puslapyje apie tai, kad visi skirtingi ir visi – laukiami.
Patinka, nes: 1) Padeda ugdyti tolerancijos jausmą ir leidžia suprasti, kad normalu būti kitokiu, nes iš tiesų – visi yra kitokie. 2) Geras paskatinimas su vaiku pakalbėti apie pas mus Lietuvoje dar retai matomus pavyzdžius. 3) Rodo, kokiais įdomiais dalykais galima užsiimti mokykloje.
Atsisiųsti galima: čia.

Neonų mada Vilniaus kavinėse jau seniai įsisiūbavo. Tuo geriau tiems, kurie nori papuošt ir savo namus – nes atsiranda pigesnės technologijos ir paprastesnis įgyvendinimas. Labai džiaugiuos, kad susipažinau su Rūta ir (virtualiai) Indre, kurios pagal individualius užsakymus kuria šviečiančius paveikslus – The Blue Indian Lights. Merginų klientai – nebūtinai vaikai, todėl nenustebkit jų Instagram’e radę erotikos elementų.

O užsakymo procesas vyko taip: aš sugalvojau Ūlai dedikuotą šūkį (kurį, mes, beje, dažnai naudojam ir dar dažniau – suveikia), nusiunčiau Rūtai, merginos padarė eskizą, išsirinkom spalvas ir užsakymas po keletos dienų buvo padarytas. Baltoji plokštuma – organinis stiklas, šviečiančios raidės – iš elektroliuminescencinių laidų, todėl gali šviesti, bet gali ir nešviesti. Kitoje paveikslo pusėje yra pulteliai su mygtukais, kuriuos paspaudus galima „paliept“ užrašui mirgėt trim būdais – tiesiog šviesti, lėtai mirksėti ir labai greit mirksėti. Su užrašu – išbandėm, dabar svajoju apie piešinį.

O paskutinė nuotrauka – daryta prieš kelias valandas šiandien. Mažoji priešmokyklinė pana su „Rylee + Cru“ suknele iš šviežios vaikų drabužių krautuvėlės Užupyje ir internete „Little Wild Ones“. Karūna – lankelis – „tikolipo“.

Man irgi šiandien prasidėjo antri magistro studijų metai, tai nežinau, ar pasimatysim čia dažnai, bet visada galit užsukt į www.instagram.com/uilgoji.