Taip ir yra – savaitgaliai dėl mano studijų praretėjo. Žymiai mažiau liko tokių, kurių metu nereikia būt (maloniai) palinkus prie knygų. Įsigudrinau Ūlai supaprastintai perpasakoti savo privalomų perskaityti kūrinių siužetus – tokiu būdu ir pati akcentus galvoje susidėlioju, ir mažąją moterį jau šiek tiek supažindinu su klasikais.

Nežinau, kokio gerumo klausytojai yra jūsų vaikai, bet man pastatyt Ūlos ausis ir išplėst akis pakanka viso labo prisiminti, kaip nesėkmingai (dėl savo kreivų dantų ir dėl to šiek tiek per minkštai tariamos raidės „S“) dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Įjungi įvairesnes intonacijas ir, žiū, penkiametė jau neša Vinco Krėvės „Rinktinius raštus“, nuoširdžiai prašydama, kad dar kažką iš tos knygos papasakočiau, haha.

Bet nuotraukose – ne knygos, o mūsų žygiai po miestą:

1 žygis. Aplankėm Indrę jos „DUE Fashion“ studijoje, kur Ūla išsimatavo visą (!) pirmąją vaikiškų tamprių kolekciją ir išsirinko SAU gražiausias. Baisiai norėjau įkalbinti pasirinkti kitas, nes jau iš anksto internete peržiūrėjusi kolekcijos nuotraukas turėjau vienas favorites. Bet paskui pagalvojau, kad SAU jas galiu ir nusipirkti.

2 žygis. Nuo rugsėjo Ūla prašinėjo, kad nusivesčiau ją į savo universitetą. Tad vieną savaitgalį sulaukę svečių, šiek tiek pavaikščiojom po VU teritoriją. Tikrai daugiau laimės patiri, kai gali mokytis tokiame prabangios architektūros labirinte. Kol kas nuotraukų – tik kelios, bet ruošiu atskirą įrašą apie tai.

3 žygis. Kol visi gyrė Valstybės pažinimo centrą – aš kentėjau. Nes planas jį aplankyti – vis neišdegdavo. Koks geras tai muziejus – matėsi jau iš nuotraukų. Bet tikrovėje įspūdis dar geresnis. Svarbiausia, kad viską galima (būtina!) liesti. Man galbūt tik buvo truputį sudėtinga suspėt su Ūlos tempu. Nes visos „instaliacijos“ reikalauja pirma perprasti taisykles, kaip jomis naudotis, ir perskaityti visą informaciją, kad susidarytum bendrą paveikslą. Penkiametei stovėti ir laukti, kol skaitai – ne tas žodis, kaip nuobodu. Tad tąkart tiesiog prabėgom, tai vieną dalyką, tai kitą pačiupinėdamos. Manau, kad kokybiškam ištyrinėjimui prasminga eiti po kelis kartus.

4 žygis. Išbandėm „her excellency“ kavos vietą. Ir vieta su kava mums patiko! Nes sėdi, gurkšnoji, ir Vilnius atrodo ne mažiau Paryžius. Galbūt tik aptarnavimas pasirodė kiek rūstokas.

5 žygis. Šiuo gyvenimo etapu negaliu ilgai išbūt be šakšukos. Tad jau aplankėm nemažai vietų, kurios ją gamina. „Pitarija“ – vis dar pirmauja, o antrą vietą skiriu „Beigelių krautuvėlei“. Nuotraukoje – mano pačios pirmas kartas:

6 žygis – pasiruošimas žiemos žygiams. Išsirinkom su Ūla labai gražiai pilkų vilnos kepurių, šalikų ir pirštinių iš „Adatytės“. Aš, kaip žmogus, nuo dvyliktos klasės nenešiojęs kepurės (nes įsivaizdęs, kad nei iš vienos pusės žiūrint man ji netinka), dabar maloniai šildysiu galvą. Kadangi Ūla savaitgalį gydėsi besibaigiantį peršalimą, visą komplektą išsimatavom namuose ir mintimis pasiruošėm gruodžio šalčiams.

Šįkart – tiek!