Man patinka savaitgalį dedikuoti šeimai, todėl stengiuosi neorganizuoti jokių susitikimų, kuriuose negalėtų dalyvauti mano pūkiaplaukiai. Šeštadienį suveikė saulės baterijos, tad aplankėm daug vietų vienu kartu.
Ant Tauro kalno vykusiame sendaikčių turgelyje Ū išsirinko du vinilus. Dar jai negimus, vis gaudydavau plokštelines pasakas, tad dabar Ū jau turi kokių 15-kos vienetų minikolekciją.
Ėjom penėti storųjų Bernardinų sodo ančių – atidavėm senstelėjusius tortilijų papločius (Ū tėtis D užnešė į namus madą bent kartą per savaitę susisukt daržoves į tortiliją, tad galim vadinti tai populiariausiu mūsų vasaros patiekalu). Bernardinų sodo pradžioje (arba gale, jei nuo Užupio pradėsit) įsikūrę kavos namai Strange Love gauna tris komplimentus – už šviesią erdvę, pilną augalėlių, minkščiausios mieste kiemo žolės kvadratą, kuriame galima daryt kūlversčius ar šiaip ištempt kojas, ir, aišku, gėrimų meniu.
Apžiūrėjom tris parodas ŠMC, tik šįkart nustebino ponios prižiūrėtojos, lazeriniais žvilgsniais nužiūrinėjančios, ką Ū veikia interaktyvioje parodoje. Nedaug Vilniuje turim interaktyvių muziejų (gal tik Pinigų?), o štai atsiveža užsieniečių parodą, kurios paskirtis – žaisti su eskponatais, ir sulaukiu pastabos, kad Ū per garsiai dainuoja į mikrofoną, kurio prinicipas – balsu valdyti riedantį kamuoliuką. „Suprantat, kiti tik pabando ir viskas. O jūsų vaikas, man atrodė, labai jau ilgai dainavo“. Na, taip, kompleksuotieji suaugusieji tik pabando ir net nesistengia žaidimo sužaisti iš tikrųjų. Dar sakė: „Prašau nelankstyti popieriaus lapo“, kai Ū paėmė atspausdintą A4-tuką, padėtą šalia instaliacijos. Žodžiu, ŠMC kolektyvas šįkart elgėsi panašiai, kaip E. Wurmo tėvai, savo griežtu ir ribojančiu auklėjimu įkvėpę jį sukurti „Siaurą namą“ – iki vieno metro pločio sustumtą jo vaikystės namų prototipą. Tik įdomu visgi, kodėl jį paguldė (ar dėl to, kad kitaip netilpo?), nes panaršiusi pamačiau, kad visur kitur šis namas eksponuojamas vertikaliai. Ir tuomet jį daug įdomiau apžiūrinėti.
Pietauti nukeliavom į Fresh Friendly Family, kurį taip norėjau išbandyti, nes gražių atsiliepimų girdėjau. Iš tikrųjų, jei norisi pavalgyti kieme (daugiabučio), kol vaikas ramiai išbando visokio plauko žaislus (karstynės, sūpynės, smėlio dėžė, būgnai, pasipirtukai, dviratukai ir pan.), kurie, matyti, jau nugyveno savo gana pilnavertį gyvenimą, tuomet – tiks. Tačiau aš šįkart nusivyliau daugiau dalykų, nei apsidžiaugiau. Man pasirodė ir kainos neadekvačios, ir maistas neįspūdingas (kaip Nidos Snobe užsisakėme beveik tą patį – aš – salotų, Ū – blynų su uogomis, o D – burgerį ir gavome žymiai kukliau (ne kiekio, o ingredientų prasme) už daugiau), ir aplinka – estetiškai neišbaigta (pavyzdžiui, apvalus stalas su vidury jo telkšančiu purvino vandens šuliniu – nelabai tasty).
Dienos dušui – Užutrakio vanduo su antimis ir anksčiau nepastebėtais kupolais. O savaitgalio užbaigtuvės – Halės turgaus vaišės.
13 Comments