Simpatijos rudeniui

Parašyk komentarą
Savaitgaliai

Rugsėjo savaitgaliai, sukėlę simpatijas rudeniui – po jūsų nosimis:

Jau viešai džiaugiuosi – nuo rugsėjo pradėjau studijuoti semiotikos magistrą Vilniaus universitete. Įdomi patirtis studijuoti dieniniame, praėjus šešiems metams po bakalauro (apie kurį ne taip smarkiai svajojau) apsigynimo. Atrodo, kad jei ne užimtumo akmenėlis, spaudžiantis laiką, galėtum glėbiais imti namų darbus, be jokių burbėjimų dėstytojams. Jau per pirmą mėnesį prisirinkau tiek literatūros ir filmų nuorodų, kad užtektų bene iki pensijos.

Dar maniau, kad sunkiau seksis pasivyti kurso draugus, kurie šviežiai baigę filologijas ir filosofijas, kalbės vien citatomis. Bet, tiesą sakant, gana gyvenimiškos patirtys ir darbe išmoktos pamokos, padeda virškinti informaciją. Nėra sunku, kai už rankos veda žingeidumas.

Tarp studijoms skirtų skaitinių, retai, bet vis tiek įterpiu malonumo skaitinius. Būtent toks yra „The Happy Reader“, kurį vis prašau draugų atvežti iš Londono. Beskaitydama žurnalą, mėgstu pieštuku susižymėti vietas, prie kurių norėčiau sugrįžti arba, ką verta pagūglinti. Šįkart viršelio ir viso numero persona – mano bendraamžė Lily Cole, kurią buvau nusižiūrėjusi nuo tų laikų, kai dievinau Tim Walker’io fotografijas. Raudonplaukė Lily buvo viena pagrindinių jo modelių.

Tokia ir atrodė – tiesiog išraiškinga manekenė. Tačiau šiame interviu ji nuostabiai prakalbinama Penny Martin, „The Gentlewoman“ redaktorės, ir papasakoja apie vaidinimą teatre bei pačios mėgstamus spektaklius, meno istorijos studijas Kembridže, knygyną Londone, kurio bendrasavininkė yra, internetinį start-up projektą ir keliais sakiniais užsimena apie buvimą dviejų metų dukrytės mama.

Vieną iš saulėtesnių rugsėjo savaitgalių, nuvykome į Varėnoje vykusią „Grybų šventę“. Manėm, kad galėsim išragauti visko, kas su grybais, bet meniu dominavo dešros. Užtai labai patiko, kad erdvė buvo pilna skirtingų aplink Varėną esančių rajonų showcase’ų (demonstratyvinių instaliacijų), kuriose būdavo po stalą su tradiciniais maistais, o tautiniais apsirengusios babytės ir diedukai, jais vaišindavo. Dar, Ūlos didelei laimei, jie būdavo prigalvoję įvairių žaidimų ir būrymų iš gamtinių žaliavų.

Kai Ūlai atėjo laikas išsirinkti suvenyrą, tai savo aštrios uoslės garbei, mažoji dūrė pirštu į medumi kvepiančią vaško žvakę. Dabar ją reguliariai vis padeginam namuose.

Jau pakeliui namo, sustojom dar prie Ūlos akies. Kol ieškojom vietos arbatos ir sausainių piknikui, dar pasirinkom grybų kitos dienos pusryčiams. Ūla, nors jų ir nevalgo, klykė iš džiaugsmo dėl proceso smagumo.

O paskutinę rugsėjo dieną ir naktį praleidome Mindūnų kempinge. Nežinau, ar galima antrą kartą vadinti tradicija, bet kitąmet važiuoti – vėl yra ūpo. Tikėtina, vasaromis labai populiarus šalia ežero ir apžvalgos bokšto esantis kempingas, ankstyvą rudenį – ištuštėjęs. Visoje teritorijoje buvome tik mes ir pagrindiniame (apšiltintame name) gyvenusi pora (linkėjimai jums, jei skaitote!).

Kažkada prabangiu buvusiame kemperyje laisvai tilpome visi septyni. Ir dar po atskirą kambarį turėjom. Namą susišildėm ir su dujiniu pečiuku ir su elektriniu šildytuvu, tad buvo net šiek tiek per karšta. Vakare draugai pasirūpino karšta paelja, o ryte Ūla išvirė samanų ir eglės spyglių troškinį.

Šįkart – tiek gražaus rudenio.

Share on FacebookPin on Pinterest

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *