Tėčių pasakojimai: Marius ir Unė

2 komentarai
Tėčių pasakojimai

Marius Kneipferavičius (42) – žmogus, su kuriuo glaudžiame galvas kurdami reklamos idėjas. Jis – mano kolega ir kūrybinis partneris reklamos agentūroje „New!“. Per visus darbo metus stipriausiose šalies reklamos agentūrose, Marius spėjo susirinkti didžiuotis verčiantį apdovanojimų sąrašą. Įvertinimų gauna ir jo „popamokinė“ veikla. Marius – vienas iš grupės „Baltic Balkan“ trijulės. Jau nebesistebiu matydama jį tai „Labo ryto“ laidoje, pristatantį naują video klipą, tai „BBC Radio“ laidos aprašyme.

Nebesistebiu, bet pasidžiaugiu. Dar labai džiaugiuosi mūsų pokalbiais per pietų pertraukas, kurie leidžia įsitikinti, koks rūpestingas ir atidus tėtis jis yra. Kartą Mariaus paprašiau dalį istorijų papasakoti „eteriui“, ir jis sutiko. Tad dalinuosi interviu ir nuotraukomis, kurias Nidos meno kolonijoje užfiksavo komplimentų verta fotografė Joana Buividaitė.

Kokį gyvenimą gyvenai, kai Unės dar nebuvo?

Man vaiko atsiradimas nubrėžė naują liniją. Prieš tai gyvenimas atrodė mažai kontroliuojamas. Visuomet buvau toks, kad man reikėdavo visur varyti. Barai, kavinės, reivas. Ir tai tęsėsi ganėtinai ilgai. Vaikas atsirado tuomet, kai man buvo 32 metai. Iki tol, labai intensyviai viskas vyko. Gal netgi ne visada į gerą pusę. Nes tas vaikščiojimas po barus ir visą laiką kažko ieškojimas…

Aišku, visuomet gali sau leisti daugiau, kai neturi vaiko. Iš kitos pusės, kai tau yra tiek metų, tas lakstymas praranda prasmę. Kai tu turi tik save ir gyveni tik dėl savęs. Žinau bendraamžių draugų, kuriuos gali visuomet rasti nuėjęs į tą patį barą. O aš vis pasidžiaugiu, kad vaikas mano gyvenime suteikia daug prasmės.

5-BG1A1795

O tu dalyvavai Unės gimime? Ir ką apskritai manai apie vyrų dalyvavimą gimdymuose?

Šioje vietoje esu radikalas. Manau, kad vyras dalyvauti gimdyme privalo. Žinau, kad yra daug nuomonių. Esu girdėjęs ir tokių, kad „oi, kodėl čia tie vyrai lenda į gimdymus“ ir kad tai nesąmonė. Arba, kad žmogus turi teisę pasirinkti. Bet aš galvoju, kad šioje vietoje žmogus neturi teisės pasirinkti (juokiasi – Ū ilgoji pastaba).

Labai keista, kai vyras ruošiasi būti tėvu, bet tame iki galo nedalyvauja, tuo nesidomi, visuomet suranda priežasčių, kaip nuo to išsisukti. Prisigalvoja, kad jam bloga, kad jis negali žiūrėti į gimdančią moterį, kad jis bijo kraujo, kad jis alpsta, kad jis dabar turi daug kitų darbų. Man tai atrodo kvaila. Jei vyras bijo kraujo, tai tegul bijo, jei alpsta, tai ir tegul alpsta per gimdymą, bet vis tiek turi ten būti ir padėti.

Aišku, juokinga prisiminti tuos visus visus masažus, kurie turbūt apskritai nieko nepadeda, bet aš manau, kad buvimas šalia yra reikalingas moteriai, tada ji visai kitaip jaučiasi. Ji nebebūna viena tarp nepažįstamų gydytojų.

1-BG1A1756

Unė nelankė darželio ir augo namie su mama. Kaip manai, kokią įtaką tai jai padarė?

Manau, kad vaikui iki kokių penkių metų pagrindinis žmogus yra mama. O kalbant apie poros metų vaiką, tai apskritai jo visas pasaulis prasideda ir užsibaigia mama. Mūsų sprendimas nebuvo iš anksto labai suplanuotas. Taip gavosi, kad Rasa darė kitus darbus, kurie jai leido būti su vaiku ilgiau ir mes dėl to nedarėme jokios problemos. Pažįstu nemažai žmonių, kurie vedini ar tėvų, ar draugų nuomonių, paiso visuomenės nusistatymų – dabar vaikui reikia eiti į darželį ir socializuotis, dabar jam reikia daryti tą, dabar aną. Man atrodo, kad šioje vietoje taisyklių nėra.

Mūsų situacija buvo tokia, kad galėjome sau leisti vaikui būti su mama. Žvelgiant iš perspktyvos, tame buvo ir pliusų, ir minusų. Kalbant apie minusus, gal pradžioje jai nebuvo taip paprasta bendrauti su kitais vaikais. Vedėme Unę į paruošiamą priešmokyklinę grupę ir auklėtoja mums yra pakomentavusi, kad Unė labai nori vadovauti, nes neturi patirties su kitais vaikais ir visuomet galvoja, kad yra geriausia. Teigiamos pusės atsirado dėl to, kad Rasa su ja užsiimdavo. Dukra anksti išmoko skaityti ir piešti. Matau, kad ji turi nemažai pasitikėjimo savimi.

2-BG1A1739

Karts nuo karto savo Facebook profilyje pasidalini Unės rašteliais, laiškais ar kitais žaidimų atributais. Jos įžvalgos – ir naiviai juokingos, bet tuo pačiu, ir apnuoginančios „rimtas“ suaugusių pasaulio žaidimo taisykles. Ar Unė dažnai tave stebina?

Kiekvienas amžiaus laikotarpis stebina savaip. Vieną kartą nustebina jos požiūris, kitą kartą sukurtas jos žodis. Dėl „postinimo“, čia toks vyriškas dalykas gal yra. Aš stengiuosi dažnai „nepostinti“ savo šeimos nuotraukų. Bet tie vaikiški pamąstymai ar užrašymai – labai smagūs.

Ką turi omeny, vyriškas dalykas?

Na, galbūt dalintis tais vaiko džiaugsmais gali atrodyti savotiškas išskydimas.

Nemanai, kad tai yra visuomenės spaudimas? Mamos dažnai „gauna velnių“ už per didelį suminkštėjimą gimus vaikui, tai ir vyrams dėl tos pačios priežasties nesmagu?

Akivaizdu, kad tavo vaikas ir tai, ką jis daro, tave patį labai stebina ir džiugina. Tau tai yra žiauriai įdomu ir pats svarbiausias dalykas. Bet nemanau, kad tai labai įdomu kitiems.

O būna, kad žaidimų aikštelėje ar kitose viešose vietose, atkreipi dėmesį į kokį piktinantį ar tau nepriimtiną tėvų bendravimą su vaiku?

Taip, ir yra ne vieną kartą taip buvę. Dažniausiai tai nurašau senom tradicijom ir sovietinėm nuostatom, kurios iki šiol dar gajos. O kartais tiesiog galvoji, kad žmonės yra kvaili. Aišku, negali kiekvienam eiti ir sakyti, kaip jis turi elgtis. Bet niekada netoleruoju, jei pamatau, kad muša vaiką. Prieinu ir pasakau. Arba iškviečiu policiją.

3-BG1A1761

Šiemet Unė baigė pirmą klasę. Kaip sekėsi ieškoti jai tinkamiausios mokyklos? Koks įspūdis apie dabartines mokyklas tau susidarė?

Kai pradėjome su žmona žiūrinėti mokyklas, tai aišku, pirmiausia apklausėme kolegas ir draugus, ką jie žino. Pavaikščiojom po skirtingas mokyklas – ir netradicines, tokias kaip Valdorfo, ir buvom užrašę Unę į Čiurlionio menų mokyklą. Jau netgi galvojome, kad jinai tenai stos, bet pačią paskutinę minutę persigalvojome. Pamanėme, kad galbūt jai ten bus per daug įtampos ir ji galėtų mokytis ramesnėje aplinkoje. Išsirinkome valstybinę „Dainorėlių“ mokyklą, kurioje yra sustiprinta meninė dalis. Unei labai patinka dainuoti, o dabar ji dar pradėjo ir groti pianinu.

Manau, kad šiuo metu valstybinėse mokyklose prasidėjęs geras pereinamasis laikotarpis. Senosios sovietinio tipo mokyklos stengiasi modernizuotis. Aš ir pats dažnai nueinu ir matau, kaip elgiasi mūsų mokytoja. Ir metodikos, ir bendravimas – man patinka. Unės klasės auklėtoja – labai žmogiška, ji sugeba būti autoritetu vaikams, bet nenaudoja pasenusių priemonių tam pasiekti. O privačiose mokyklose irgi yra visokių niuansų: daug kas deklaruojama, bet nėra taip gražu, kaip gali atrodyti. Kad ir kokia išpuoselėta aplinka bebūtų su naujausiais kompiuteriais ir moderniausiomis priemonėmis, jei mokytoja nebus žmogiška ir empatiška, tuomet niekas neveiks. Ir tokių pavyzdžių aš girdžiu aplink.

1-BG1A1785

Kokia tavo nuomonė apie būrelius? Ar stengiatės būti atidūs, stebėti Unės polinkius ir nepraleisti progos juos lavinti ar žiūrite į tai labiau kaip į malonų laisvalaikio praleidimą?

Ne, tikrai neturime tokio tikslo užčiuopti jos talentus. Mes iki šiol nesuprantam, kas jai labiausiai patinka. Nes kartais ji nustebina puikiai skaičiuodama ir atrodo, kad ji yra tiksliukė (nors mes abu su žmona esam menininkai), o kitais kartais atrodo, kad ji labai gabi muzikai ir pianino mokytoja primena, kad reikia greičiau pirkti jai pianiną. Tad į būrelius visuomet žiūrėjome labiau kaip į gerą laisvalaikio praleidimą.

1-BG1A1713

Kokia jūsų žaislų pirkimo politika?

Šiek tiek pykstame ant savęs. Nors mano devizas „mažiau yra daugiau“, šioje vietoje išskydau ir vaikui bent anksčiau nupirkdavau daugiau žaislų, negu reikia. Paskui kažkuriuo metu supratome, kad reikia – labai mažai. Kai vaikas turi dešimt lėlių, tai jis neturi vienos mėgstamiausios. Nei viena nebus tokia miela. Kai jis turi vieną lėlę ar vieną meškiuką, tuomet jis tampa mylimiausiu. Pavyzdžiui, Unė iki šiol miega su savo mylimiausiu meškiuku arba mamos pasiūta lėle Ūka.

Kas man užsifiksavo iš Unės vaikystės, tai tokie mediniai žvėriukai, kurie susideda vienas ant kito ir sudaro savotišką ornamentiką. Labai jaukūs, mieli ir unikalūs. Iki dabar jie yra saugiai padėti. Pasistengsiu išlaikyti kaip prisiminimą, kol Unė užaugs.

4-BG1A1768

Pamenu, kartą pasakojai apie labai smagias jūsų šeimos Kalėdines tradicijas.

Nežinau, ar tai galima vadinti tradicijomis, tiesiog linksminamės kartu su vaiku. Istorija tokia, kad žmona sugalvojo, jog vietoj advento kalendoriaus, kiekvieną rytą iki Kalėdų nykštukas naktį atneš Unei nedidelę dovaną – ar saldainį, ar kažką, ką pati Rasa galėtų pagaminti. Bet įdomiausia dalis, kad žmona palikdavo ne tik dovaną, bet ir ilgą, istorijų pilną laišką nuo nykštuko. Ir ta dalis būdavo smagiausia, nes Unė pirmiausia bėgdavo skaityti laiško. O vieną kartą sugalvojome inscenizuoti nykštuko netyčia paliktus pėdsakus. Pabėrėm šiek tiek miltų ant žemės ir juose „palikome“ mažas pėdas. Neva nykštukas taip skubėjo, kad paliko įkalčius. Nesu tikras, ar galima taip vaiką apgaudinėti (juokiasi – Ū ilgoji pastaba), bet iš tikrųjų smagu, kad Unė kol kas dar tiki pasakomis.

6-BG1A1825

Palietei įdomią sakymo – nesakymo temą. Iš tiesų, vieni tėvai pasakoja, kad yra Kalėdų senelis, kiti tarsi nenori meluoti. Atsimeni, kažkada kalbėjome su tavimi, kad vengiate mirties temos prie Unės. Ar pas jus tai vis dar yra tabu?

Buvo toks amžiaus tarpsnis, kai Unė tik tik suvokė, jog ir žmogus, ir gyvūnai, ir viskas aplinkui yra laikina. Kai ji pradėjo intensyviai klausinėti ir verkti, mes supratome, kad labai smarkiai tos temos plėtoti nereikia, todėl jai papasakojome nedaug. Tuomkart viskas ir užsibaigė. Paskui įvyko kiek sąmoningesnis momentas. Ji rado vikšrelį kažkada miške ir labai užsimanė jį auginti. Pridėjo daug žolių į stiklainį, tą vikšrelį glostė, su juo kalbėjo. Kitą dieną jis buvo jau miręs ir Unė puolė verkti. Mes tą vikšrelį palaidojom. Bet tuo metu jai buvo pamoka, ji suprato, kad yra mirtis. Ir labai daug jai aiškinti neteko. Viskas įvyko natūraliai.

7-BG1A1859

Ar judviem su žmona dažnai atsiranda poreikis pabūti dviese?

Toks poreikis yra ir manau, kad poros tikrai turi praleisti tam tikrą laiko dalį dviese. Mes kažkuriuo metu supratome, kad reikia būtinai tą daryti ir kad mūsų emocinė sveikata pagerėja. Prie štai būdavo epizodų, kai aš eidavau groti, o Rasa pasilikdavo su vaiku. Nemalonus jausmas. Tarsi vienas pramogauja, o kitas lieka namie. Todėl įsivedėme tokią taisyklę, kad jei aš einu groti, tai Unė paliekama su močiute. Ir tada turime laiko sau – nueiti į parodą, į kavinę ir galiausiai į patį grojimą.

Ar pasakoji Unei apie savo vakarėlius? Gal esi kada ir ją atsivedęs?

Tikrai ne. Mes su žmona gana griežtai manome, kad vaiką vesti į barus ir naktinėti nėra gerai. Ir nesidžiaugiame, kai pamatome festivaliuose, kaip jauna reiverė šoka su vaiku prie krūtinės. Garsas ten baisus. O apie mano vakarėlius Unė žino, mato nuotraukas, supranta, kad aš išeinu groti. Bet pati niekada nėra prašiusi eiti kartu.

Paminėjai vaikų dalyvavimą festivaliuose. Kaip manai, ar visgi nėra geriau, kad kai gimsta vaikas, tėvai neužsidaro namuose, neatsiriboja nuo pasaulio ir neatsisako savo pomėgių?

Viskas ok. Reikia tik saiko ir proto. Yra dienos festivaliai ar festivaliai, skirti šeimoms. O kai vaikui – per daug triukšmo, jis negali miegoti ir verkia, man atrodo, kad tai nėra labai normalu.

Žinau, kad jums su grupe tenka nemažai pakeliauti. Įdomu, kaip būna tau, o man visuomet važiuojant į kitą šalį be vaiko, ima graužti sąžinė, kad jo nepasiėmiau kartu.

Tarp kolegų iš grupės jau turime tokį juoką – pirmą dieną mes džiūgaujame, dalinamės savo istorijomis apie darbą, einam į barą ir t.t.. Bet kai ateina antra diena, mes išsitraukiame telefonus ir pradedame žiūrėti vaikų nuotraukas bei rodyti vienas kitam. Štai tau ir atsakymas.

8-BG1A1910

Unė – jau pirmokė. Ar paliekate ją vieną namuose ar leidžiate pačiai eiti į mokyklą?

Sutarėme su žmona, kad nenorime daryti Unei didelio spaudimo. Žiūrime, kaip viskas vyksta natūraliuoju būdu. Buvo kartą, kai ji sakė: „jūs eikit į parduotuvę, aš čia pasiliksiu, nebijau“ ir mes išėjom. Bet paskui ji susigalvojo kažkokį baubą, mums paskambino ir liepė greitai grįžti. Nuo to laiko supratome, kad suaugusiam žmogui atrodo vienaip, bet reikia į situacijas žiūrėti ne savo, o vaiko akimis. Lygiai tas pats su ėjimu į mokyklą. Kai kurie jos klasiokai puikiausiai eina į mokyklą ir net su troleibusu atvažiuoja vieni. Mes žinome tas istorijas ir stebimės, bet stengiamės nespausti savo vaiko. Jeigu yra galimybė jį palydėti ir jei jis jaučiasi saugiau, kodėl to nepadaryti. Kai Unė pati sakys: „aš noriu eiti viena”, tai galės ir eiti. Nesinori jos spausti tik tam, kad darytų. Žinai, čia ne dresavimas.

Kuris yra griežtesnis jūsų šeimoje?

Pas mus blogo ir gero policininko vaidmenys – labai aiškūs. Tėtis yra tas, kuris leidžia daugiau ir viską paverčia juokais.

9-BG1A1942

Ar esi bandęs kada įsivaizduoti Unę, kokia ji bus po dešimties metų, pavyzdžiui, aštuonuolikos?

Taip, esu, ir ne vieną kartą. Noriu ją matyti užsiimančią savo mėgstama veikla. Ir visada galvoju apie tai, kad Unė papultų į gerą terpę tarp gerų žmonių.

Share on FacebookPin on Pinterest

2 Comments

  1. Renata says

    Nuostabus, gilus ir kartu lengvas interviu, labai idomiai susiskaite 🙂

  2. Sigita says

    Koks smagus interviu! Taip retai tenka paskaityti tėčių mintis! Džiugu, kad tokių yra!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *