Klausydama mažiau ar daugiau pažįstamų žmonių pokalbių, ilgainiui supratau vieną dalyką: jei darytum populiariausių klausimų topą, tai po „labas“ moterims-mamoms dažniausiai būna skirtas „kaip tavo mažasis laikosi?”, tuo tarpu vyrų, nors ir tėčių, teiraujamasi, kaip jiems sekasi darbe, badmintone ir bare vakar. Tėviškas tėtis – tarsi mažiau kietas, daugiau pažeidžiamas, kaip čia dabar jo klausi apie reikalus, kurie kartais turi ir mažybinę priesagą.
O jūs pabandykit ir apkeiskit klausimų gavėjus. Nes šiuolaikiniai tėčiai (kaip ir šiuolaikinės įdomius darbus ir hobius turinčios mamos) – lygiavertiškai domisi vaikų daiginimu ir laistymu, bendrauja toli gražu ne generoliškai, o grįžę po darbo gamina savo vaikui ir žmonai – vakarienę.
Nuo klausimų pradėjau ir aš. Pirmasis „Tėčių projekto” interviu su Dominyku Čečkausku (26). Jo su bičiuliu įkurta mėsainių šerykla „Keulė Rūkė” – šiemet driokstelėjo Vilniaus stoties rajone ir dabar yra turbūt daugiausiai klientų per kvadratinį metrą aptarnaujantis baras Lietuvoje. Kartu su fotografe Rūta Jankauskaite (aka Marla Singer) jie augina dvejų su puse Nikitą. Kaip tai daro – paskaitykit.
Ką veikėte ir kaip gyvenot tuomet, kai sužinojot, kad prie jūsų bohemiškos poros prisijungs dar vienas herojus?
Tuo metu gyvenome Paryžiuje. Mano istorijos studijos Sorbonos universitete ėjo į pabaigą, dirbau dviejuose labai skirtinguose baruose, kurių savininkai ir darbuotojai – iki šiol geri draugai, o Rūta – fotografuodavo. Visai daug tūsindavom. Taip gavosi, kad atsirado vaikas. Iš pradžių galvojome pasilikti Paryžiuje. Tiesą sakant, aš buvau to iniciatorius, nes maniau, kad jei grįšime į Lietuvą, tai bus žingsnis atgal.
Bet vėliau teko susidurti su jų sveikatos sistema, nes Rūtai reikėjo atlikti įvairiausius tyrimus. Buvo visiška nesąmonė, labai didelė biurokratija. Jei nori patekti į valstybinę ligoninę, siunti jiems laišką, tada dvi savaites lauki atsakymo, gauni anketą, užpildai, ją vėl siunti paštu, o jei kažką ne taip užpildei, anketą gauni atgal su pataisymais – štai toks procesas. O jei pralauki daugiau nei tris mėnesius ir neturi pirmo patikrinimo, tai joks gydytojas Prancūzijoje nesiims prižiūrėti tavo nėštumo, nes tai per daug pavojinga – galbūt ankstyvuosiuose etapuose buvo kažkas neužfiksuota. Taigi ir grįžome.
Kas tave nustebino, gimus vaikui?
Pagrindinis iššūkis – kaip išlaikyti balansą tarp buvimo atsakingu už žmogų, bet kartu ir jo, kaip asmenybės, gerbimo. Nes visuomet gali rėžti: „Nedaryk, nes aš taip pasakiau“. Aišku, gal ir yra situacijos, kai tai neišvengiama. Pavyzdžiui, jei vaikas kiša pirštus į rozetę. Ypač jei jis – mažiukas ir nebūtinai supranta argumentus. Nes dabar, kai Nikita – didesnis, labai daug ką galima jam paaiškinti. Net jei jis iki galo nesupranta, girdi, kad kalbame su juo argumentuotai ir priima tai, kaip tiesą.
Mudu su Rūta stengiamės neprimesti kitiems savo nuomonės, norime, kad kiekvienas mūsų aplinkos žmogus pats užsidirbtų tai, ką turi. Mums labai nepatinka kam nors ką nors duoti už dyką. Ne todėl, kad gaila, o todėl, kad mums atrodo, kad dažniausiai tai veda prie kažko blogo. Nes žmonės neįvertina už dyką gautų dalykų. Mes tikime, kad kiekvienas turi pirmiausia parodyti iniciatyvą ir jeigu taip nutinka, tada jam galima padėti pasiekti tikslą. Į vaiką žiūrime taip pat. Nors tai ir sunkiausia. Turime nuolatos adaptuotis prie jo kaitos, bet tuo pačiu išlaikyti vienodas žaidimo taisykles. Noriu jam duoti maksimaliai laisvės, bet kartu ir bijau, kad prasiskels galvą.
Kur tos laisvės jam labiausiai reikia?
Jam laisvės reikia apskritai visur. Nikita auga labai savarankiškas. Tas labai faina. Ir draugai, ir šeima stebisi, klausia, ar mes kažką specialiai darome. Aš manau, kad taip yra todėl, jog jis žino, kad kiekvieną dalyką gyvenime turi padaryti pats.
O koks Nikitos santykis su išmaniosiomis technologijomis?
Vaiko gimimas labai pakeitė mano požiūrį į informaciją. Kai buvau mažas, mama smarkiai ribodavo, pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimo ar žaidimo su kompiuteriu laiką. Man buvo įvarytas kaltės jausmas, kad tai – labai blogai, kad daraisi nuo to kvailesnis. Žmonės visuomet buvo paranojiški dėl to, kas nauja. Kaip kažkada buvo paranojiški dėl knygų. Tarkim, vaikai buvo barami, kad per daug laiko sėdi prie jų ir nieko konkretaus neveikia. Lygiai tas pats vėliau nutiko su televizoriais. Naujasis baubas – visi liečiami ekranai – telefonai, planšetės ir t.t.
Bet aš manau, kad tai konservatyvių visuomenės sluoksnių reakcija į naujus dalykus. Kuo turi glaudesnį santykį su nauja technologja, ypač su informacija, tuo esi pažangesnis šioje visuomenėje. Pavyzdžiui, vienas mano draugas, karjerą padarė dėl to, kad vaikystėje internete žaidė strateginį žaidimą su rusais, kurie vėliau tapo verslininkais. Žinai, tau mama sako: „Nežaisk su kompu, nes nieko nepasieksi gyvenime, būsi kvailas.”, tačiau mūsų kartoje jau yra pavyzdžių, kad tie, kurie vaikystėje žaidė su kompu galbūt turėjo daugiau galimybių gyvenime, nei tie – kurie nežaidė.
Pastebėjau, kad kuo daugiau filmukų Nikita žiūri, tuo didesnę įtaką tai daro jo pasaulio suvokimui, kultūriniam išsilavinimui. Pavyzdžiui, jis nemažai moka anglų kalbos žodžių todėl, kad žiūri daug angliškų filmukų. Vaikai nori į save įsiurbti kuo didesnį informacijos kiekį ir multimedijos dalykai, tokie, kaip filmukai, yra labai koncentruotas informacijos šaltinis. Jei vaikas gauna prie jo priėjimą, tai žiauriai gerai vėliau panaudoja tą informaciją, pritaiko realybėje.
Ar esate iš tų, kurie iš anksto peržiūri filmukus, prieš duodant Nikitai?
Ne, mes jam leidžiame YouTube išsirinkti pačiam. Jei jam nepatinka, paspaudžia ant kitų susijusių filmukų. Man tai irgi atrodo pakankamai įspūdinga, nes vaikas pradeda suprasti interneto logiką, nors yra dar visai mažas. Tai jam – intuityvus dalykas. Šiaip įdomu, kaip vyksta žmogaus progresas santykyje su informacija. Pavyzdžiui, Nikita nuo mažens auga kaip tam tikras laidininkas tarp visuomenės ir informacijos.
Dažnai nutinka, kad gimus vaikui gyvenimo ritmą reikia perdėlioti iš naujo. Kaip buvo jums?
Nepradėjome daugiau laiko leisti namie. Iki Nikitos gimimo labai daug dirbome, o jam atsiradus priėmėme sprendimą, jog abu pasistengsime gyvenimo ritmo nekeisti. Pagalvojome, kad ir jam pačiam bus geriau, jei augs šeimoje, kurioje abu tėvai yra aktyvūs žmonės. Žinoma, tai yra mūsų asmeninis pasirinkimas. Nuo pat gimimo Nikitą prižiūri mano močiutė. Todėl gyvenime didelio lūžio neįvyko. Greičiau tai nutiko mąstyme. Nes pradedi suprasti, kad vaikas yra vertybė. Anksčiau atrodė, kad svarbiausia – darbas, ambicijos. O dabar atsirado dar vienas elementas – vaikas. Ir jei kažkas nesiseka, gali save paguosti – turi vaiką, gera su juo būti.
Daug laiko praleidi su Nikita dviese?
Kadangi Nikita visą dieną būna pas mano močiutę, vakare abu su Rūta grįžtam iš darbų ir leidžiam laiką trise. Retai pasitaiko, kad likčiau tik su vaiku. Nes ir žmonos per dieną pasiilgstu, todėl vakare norisi pabūti kartu.
Ar augindamas Nikitą sąmoningai nekartoji, o gal atvirkščiai – pritaikai savo tėvų auklėjimo metodus?
Man visuomet atrodė, kad nauja karta turi paneigti tai, ką darė senoji. Ir bendraudamas su Nikita stengiuosi daug ką daryti priešingai, nei mano tėvai. Yra toks posakis: „Mylėkim savo anūkus, nes jie atkeršys mūsų vaikams.” (čia juokėmės abu). Tubūt kas antroje kartoje atsikartoja tam tikros vertybės, nes mes darome priešingai, nei mūsų tėvai, o mūsų vaikai – priešingai, nei mes. Tad ratas apsisuka. Kalbant apie mano tėvų įtaką, vienintelis dalykas, kai pagaunu save elgiantis, kaip jie, tai – netikėtos situacijos. Susinervini, pradedi bartis. Tada pagalvoji, kad tu iracionaliai atkartoji emocines savo tėvų reakcijas į tam tikras situacijas. Nes kai turi laiko apmąstyti, sugalvoji, kaip pats norėtum elgtis.
Kaip apibūdintum Nikitą – kaip asmenybę?
Jis man atrodo labai ypatingas vaikas. Supranta žiauriai daug dalykų, turi išskirtinį požiūrį. Nikita labai patinka žmonėms – tai irgi tam tikra jo unikalumo pasekmė. Visi juo žavisi. Bet gal čia daugelis tėvų taip kalba ir kvailai atrodo mano pagyros.
Manau, kad Nikitai ir jo unikalumui labai didelę įtaką daro aplinka, kurioje jis auga.
Taip, tikiu, kad aplinka jam daro įtaką. Nuo pat gimimo mes Nikitą dažnai palikdavome skirtingiems artimiesiems – mano ir Rūtos tėvams, mano močiutei. Bijau pameluoti, bet man atrodo, kad dar tada, kai Rūta jį maitindavo, palikdavome tai pas vienus, tai pas kitus tėvus. Kai maitinimas baigėsi, būdavo, kad kiekvieną savaitgalį jis praleisdavo pas skirtingus senelius, o paprastomis savaitės dienomis jį prižiūrėdavo prosenėlė.
Tai tikriausiai ir nulėmė Nikitos suvokimą, kad normalu, kai keičiasi aplinkos, kad yra daug žmonių ir jie visi – skirtingi. Mes su Rūta praktikuojame tokį dalyką – jei pas kažką paliekame Nikitą, nepasakome, kad mūsų vaiko auginimo taisyklės yra tokios ir būtinai turite jų laikytis. Mūsų manymu Nikita turi suprasti, kad skirtingose aplinkose yra skirtigos taisyklės ir skirtingi žmonės tas taisykles kuria. Todėl leidžiame mano tėvams auginti jį savaip, Rūtos tėvams – dar kitaip, o patys namuose auginame taip, kaip mums atrodo teisinga.
Kaip manai, ar Lietuva turi giliai įsišaknijusį tėvo įvaizdžio stereotipą. Ar verta jį keisti, ar tai įvyks savaime?
Aš manau, kad tai kiekvienos šeimos pasirinkimas. Mūsų šeimoje yra taip, kad mes norime, jog Nikita matytų abi lytis – vienodai stiprias ir vienodas galimybes turinčias. Tikiu, kad šie dalykai keičiasi natūraliai, besivystant ekonomikai. Laimi tų šalių ekonomikos, kuriose moterys taip pat gerai integruotos į darbo rinką, kaip ir vyrai, nes tai reiškia didesnį skaičių darbingų žmonių. Manau, kad Lietuva yra pankamai geroje kryptyje ir ilgainiui tas stereotipiškumas (dirbančio tėčio, namie būnančios mamos – Ū pastaba) dings.
Nuotraukų autorius – Nerijus Kuzmickas.
Pingback: 9 Instagramo mamos iš Lietuvos | Ū ilgoji