Artėjant Knygų mugei (jau vasario 24 d.!) stengiuosi ploninti knygų prie lovos krūvelę, bet kol kas ji atrodo vis dar per aukšta likusioms laisvoms skaitymo dienoms. Nusprendėm su Ū pasimatuoti savo intencijas ir pasikalbėti apie tai, kas jai rūpi.
Pastebiu, kad Ūlai dabar imponuoja du žanrai – grafiniai romanai ar novelės ir tikros dienoraštinės istorijos. Apskritai, maniau, kad čia tik suaugusių pasaulyje atgimsta tas dokumentinių istorijų ir filmų žanras, bet mano mažoji jau dabar vietoj fantastikos dažnai renkasi realybę.
Paskutinė skaityta iš grafinių pasakojimų (sakė, kad jai svarbu ne tik tekstas, bet tikrai gražios iliustracijos) – J. Žilinsko ir P. V. Jankūno „Atgal į Vilnių“, kuri pasakoja skirtingų laikmečių Vilniaus istorijas. Aš pati knygos dar neskaičiau, bet Ūlos paskatinta – pasidėjau į ateitį.
Mūsų pažintis su žydų istorija toliau tęsiasi pačios Ūlos pageidavimu – naujausia knyga, kurią ji išsirinko skaityti – M. Golabek ir L. Cohen „Pianistė iš Vienos“ apie keturiolikmetę, Antro pasaulinio karo išvakarėse tėvų išsiųsta į Angliją specialiu „Vaikų traukiniu“.
Visgi kad ir kiek man patinka Ūlos domėjimasis realijomis, bandau ją kalbinti skaityti ir grožinę literatūrą – dėl platesnio žodyno, žongliravimo žodžiais ir fantazijos pakutenimo. Todėl ant jos stalo padėjau mano paauglystėje mėgtos rašytojos J. Spyri istorijas – „Heida. Heidos mokslo ir kelionių metai“ ir „Heida. Heidai praverčia, ko išmoko“.
Yra ir knygų, kurias mudvi skaitome tik kartu. Vienas iš tokių įpusėtų, bet dar nebaigtų – šiurpulinga K. Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“. Kotryna remiasi savo tėčio istorijomis apie mitines būtybes ir jas perkelia į šiuolaikinių vaikų buitį. Puikiai sugalvota, vaizdingai išpildyta ir dar pažintinę funkciją turi.
Ir paskutinė karščiausia Ūlos aktualijų knyga – poezijos žanro. Kaskart prieš mokyklinį raiškiojo skaitymo konkursą ieškau Ūlai poetės ar poeto, kurio eiles ji galėtų išmokti deklamuoti. Šitas konkursas yra reto senumo, jame net mano močiutė dalyvaudavo. Ir mano mama, ir aš. Žodžiu, visos šeimos moterys. Ir beabejo, kad didelė konkurso sėkmė yra pasirinktas eilėraštis, kuris iš tiesų atitinka vaiko amžių, skamba šviežiai ir tika pagal personaliją. Aš Ūlai visad ieškau humoristinių eilių, nes manau, kad jai jos tiesiog geriausiai limpa prie veido mimikų. Užpernai Ūla deklamavo linksmą blynelio istoriją iš D. Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (ir iškopė į respublikinį finalą).
O tarp pastaruoju metu išleistų eiliuotų istorijų vaikams, mane užkabino juokingi I. Zalieckienės „Kaip sutramdyti žvėryną“. Labai rekomenduojuu šitą knygą turėti savo vaiko (nuo penkių metų) lentynoje – nes visos istorijos apie neklaužadiškumą, bet taip linksmai, nesmerkiančiai, nebarančiai pateiktos (o ir mamos personažas – orus, šmaikštus, taikantis šiuolaikinius auklėjimo metodus). Taigi Ūla išsirinko „Arklį kambaryje“ ir buvo paskirta atstovauti savo mokyklą. Kaip seksis toliau – laikau sukryžiavus pirštus!