Ū ilgoji

Sako, sunku įvertinti, ką turi, kas tau ant delno padėta. Pavyzdžiui, dažnas klaipėdietis į jūrą įbrenda kokius du kartus per metus. O visas likusias 363 metų dienas jos nepasiilgsta. Aš gimiau Biržuose ir iki šiol manau, kad Šiaurės Lietuvoj nėra geresnio taško. Dėl neįtikėtino savo potencialo ir gėrybių koncentracijos vienoje vietoje (du ežerai, dvi upės, Biržų giria, senos alaus tradicijos, smegduobės, Biržų pilis, tiltas per visą ežerą, Astravo dvaras, Kirkilų apžvalgos bokštas ir dar nebaigiau […]

Šeštadienio pusryčiams vartėme Lietuvos albumą ir svarstėme, ką aplink Vilnių aplankius – Onuškį ar Rūdiškes. Nuvažiavom į abu, pavaikščiojom aplink bažnytėles. Ir tada pagalvojom, kad iki Birštono – mažiau nei valanda. Paskutinį kartą Birštoną lankėm per džiazus, prieš porą metų, ir tuomet miestas jau atrodė, kaip mažasis Druskininkų broliukas. Šiandien jis jau eina į mokyklą ir gauna nemažai dešimtukų. Už ką – aprašau mūsų išbandytame ir rekomenduojamame Birštono pusdienyje: Kneipo sodas Jei atvažiavę automobilį pastatysite […]

Man patinka savaitgalį dedikuoti šeimai, todėl stengiuosi neorganizuoti jokių susitikimų, kuriuose negalėtų dalyvauti mano pūkiaplaukiai. Šeštadienį suveikė saulės baterijos, tad aplankėm daug vietų vienu kartu. Ant Tauro kalno vykusiame sendaikčių turgelyje Ū išsirinko du vinilus. Dar jai negimus, vis gaudydavau plokštelines pasakas, tad dabar Ū jau turi kokių 15-kos vienetų minikolekciją. Ėjom penėti storųjų Bernardinų sodo ančių – atidavėm senstelėjusius tortilijų papločius (Ū tėtis D užnešė į namus madą bent kartą per savaitę susisukt daržoves […]