Ū ilgoji

Nors kartą Nidoje apsilankius, lengva pamesti galvą ir prisiekti jai amžiną meilę. Aš – neišsisukau! Todėl Nidoje būnu bent porą sykių per metus. Ir kai atrodo, kad žinai Nidą mintinai, įvyksta atradimai. Linkiu, kad ir jums bent vienas nutiktų. O tam šis savaitgalis – kaip tik labai palankus. Iliustracijose – vien tik peizažai, nes nepavyksta jų nefotografuoti.

1. Nidos meno kolonijos parodų erdvė

Viena iš priežasčių būti Nidoje – reklamos agentūros, kurioje dirbu, kasmetinė komandiruotė. Susipakuojame kompiuterius ir porą savaičių dirbame su smėliu džinsuose. Šįkart mūsų naujuoju ofisu tapo naujoji Nidos meno kolonijos erdvė – antrasis pastatas, atidarytas, berots, tik šiemet. Komplimentų vietai turiu daug. Tačiau jus labai kviečiu į baltą parodų erdvę, įkurtą pirmame aukšte. Man ji patiko tuo, kad ne tik pristato šiuolaikinį meną bei ir labai švelniai bei maloniai edukuoja žiūrovą. Prie durų pasitinkanti gidė, intriguojančiai vedžioja nuo vieno darbo prie kito, pasakoja menininkų kūrybinius užkilusius ir kitų lankytojų įžvalgas. Šiandien kaip tik atidaroma nauja paroda – žiūrėkite čia.

2. Švyturys

Daug kartų sukau apie jį ratus. Kol paskutinį kartą būnant Nidoje kilo mintis parašyti į Informacijos centrą ir pasiklausti dėl ekskursijos. Mane informavo, kad į švyturį jos nerengiamos, bet užtai pasidalino švyturio prižiūrėtojo Anatolijaus kontaktais (neskelbsiu jų viešai, kviečiu ir jus brūkštelėti laišką info@visitneringa.lt ir paprašyti kontaktų). O Anatolijus pasirodė labai mielas ir geros širdies, įleido mus visus bekrykštaujančius. Iš arti galima pažiūrėti į švyturio krištolą, o iš toli – į peizažą iš 29 metrų aukščio.

3. Lietuvių dizainerių naujienos „5 summer stories“

Parduotuvė „5 summer stories“ pernai įsikūrė šalia In Vino ir jungia 5 lietuvių dizainerių prekės ženklus – „Tadam!“, „Formuniform“, „Naked Bruce“, „Body Talk“ ir „Okiiko“. Nors parduotuvė jau veikia, šį šeštadienį organizuojamas oficialus jos atidarymas. Patinka, kad čia ant pakabų ir stalų sudedamos pačios didžiausios šviežienos, kurių kitur nelabai ir pačiupinėsi. Giriu šiųmetę „Body Talk“ pastelių kompaniją ir lininius „Formuniform“ švarkus. Dar smagu, kad daiktų istorijas pasakoja patys dizaineriai, kurie eilės tvarka atvyksta prekiauti parduotuvėje. Štai pirmosiomis dienomis su užsukusiais plepėjo mėlynplaukė undinė Laura Tūlaitė, „Okiiko“ kūrėja. Ach, tiesa, ir čia yra pirkti geriausios kavos Nidoje.

4. Vecekrugo kopa

Nežinau, kodėl aš apie ją nežinojau seniau. Dar labiau nežinau, kodėl niekas man jos nėgyrė ir nesiūlė nuvažiuoti. Nes užlipus vaizdas toks, lyg vienu žvilgsniu galėtum aprėpti visą Kuršių neriją. O patekti į ją reiktų dviračiu taku važiuojant lyg Preilos ir pamačius medinę rodyklę su kopos pavadinimu, nusukti į kairę. Tada dar teks pastumti dviratį į viršų, kad galėtumėt sušukti „vau!“.

Viršuje – patys gražiausi pusryčiai, kokius man yra kas paruošęs, o apačioje – pavasariai, paskutinių pavasario dienų proga. Taip ir Binkiuoju: „O man – kur pažiūriu – visur pavasariai, / Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas.“ ir kaip į pensiją išėjusi romantikė, fotografuoju žydėjimus. Patinka, kad įėjus į virtuvę, akyse ima sproginėti kaštonai.

O tiems, kurie nebuvo Vingio parke pasislėpusiame VU Botanikos sodo filiale (laiptukais žemyn, už Lakštingalos kavinės), tai pasakysiu, kad verta susimokėti už bilietą ir aplankyti tą Alisos stebuklų šalį. Mes apsilankėm tuomet, kai buvo renkama gražiausia tulpė ir dar parsinešėm namo puokštę iš Buketų.

Dar labai pradžiugino naujai atrasti vasaros batai TOMS, kurių po porą abi su Ūla turim. Vieni patogiausių, su kokiais esu vaikščiojusi, o dar ir su gražia socialinės atsakomybės istorija – kiekviena, nesvarbu kuriame pasaulio kampelyje nupirkta batų pora reiškia, jog kita tokia pati bus dovanojama vargingai gyvantiems žmonėms.

Pavasariais man patinka ir kai lyja. Nes atrodo, kad viskas vardan tos žalumos. Po Pelenės baleto, per lietų nubridom į žydišką Beigelių krautuvėlę, kurioje riestainiai – net be nieko labai skanūs. Bet yra ir su viskuo! Pavyzdžiui, veganiškas – su humusu, daigais ir kitokiais gardžiai reikaliukais. O arbatos kokios! Puokštinės. Net nespėjau nufotografuot, kaip greit Ūla išgėrė.

Priešpaskutinį savaitgalį įvyko Ūlos ketvirtasis, kurio proga buvo pagaminti braškiniai pusryčiai – blynai su šviežiomis braškėmis, trintų braškių uogienė, braškiniai veganiški ledai ir dar braškių kokteilis. Mažoji moteris nežinojo, ką pirma čiupti iš laimės. Paskui keliovome į pikniką priešais Trakų Vokės dvarą. Dvaro prižiūrėtojos sakė, kad kitas pievutės nusėdėjimas planuojamas birželio mėnesį, tikrai kviečiu nepraleisti.

O šilčiausios pastarosios dienos ištirpo ant pievos, skaitant paskutinius Jurgos Vilpišauskaitės knygos puslapius. Taiklios kelioninės miniatiūros, labai patogios skaityti tarp pasnūduriavimų.

Jei prireiktų:

1. Skirtingų lietuvių iliustratorių sukurtos laikinos tatuiruotės.
2. Barsukiškos kojinės, Mini Rodini suknia ir TOMS batų poros iš čia.
3. Pasteliniai botai ir karališkas pikniko paltukas – lietuvių kūriniai.
4. Ūlos geltona dryžuotoji suknelė – nauja mėgstamiausia.