Ū ilgoji

Sveikinu save ir visus dalyvavusius: pirmoji ekspedicija – įvyko! Vienoje jaukiausių mano matytų sodybų aplankėme Viktoriją ir Edvardą, kurie įkūrė saugius namus fermos gyvūnams ir pavadino juos „Trys paršeliai„ vardu. Jų tikslas – siekti, kad kuo mažiau gyvūnų atsidurtų lėkštėje, globoti ir parodyti, kokie sumanūs, mieli, žaismingi bei bendraujantys jie gali būti.

Pirmiausia mus pasitiko išdykę ožiukai, kurie patikrino lauktuvių krepšius ir pademonstravo, kaip reikia peršokti tvorą. Mažųjų panų kompanija susipažino su laižiarankiais avinėliais Doliu ir Romka, kurie anksčiau gyveno Mokslų ir sveikatos universiteto veterinarijos skyriuje. Pripratę prie žmonių rankų, lakstė aplink kaip šuneliai ir labai atsargiai valgė taip mėgstamą duoną iš ekspedicijos dalyvių rankų.

Dar viena duonos gerbėja – karvė Zuika. Jaučiu, mažosioms ji atrodė – slibino dydžio. Bet tokia gera ir kantri! Dar sodyboje pamatėm garsiąją „tarnauti“ mokančią virštą Oliviją (kuri pašoka į orą, norėdama sučiupti gardų grūdą), įkišom nosį pas triušius ir paršelius, o galiausiai po obelimis, Zuikai kompaniją palaikant, surengėme veganišką pikniką. Mieli dalyviai, turbūt girdėjot, kaip aikčiojau ragaudama vis naujas receptūras. Buvo dėl ko nustebti!

Daug dalykų mane nudžiugino – pirmiausia, Viktorija ir Edvardas, kurie su tokiom nuoširdžiom žiežirbom akyse po sodybą vaikšto. Dar – kad ekspedicijos dalyviai rimtų rimčiausiai priėmė pasiūlymą padovanoti nereikalingų daiktų „Trims paršeliams“. Į sodybą atkeliavo lentos, vinys ir dar kai kas. Trečia – kad skirtingo amžiaus panos taip smagiai susivienijo ir švariai nuplovė visą prie šulinio stovėjusį suoliuką. O ketvirta, kad bičiulis Nerijus Kuzmickas užfiksavo tą vakarinę nuotaiką, kokia ten ir buvo. Bučiniai ir iki kitų!

Sako, sunku įvertinti, ką turi, kas tau ant delno padėta. Pavyzdžiui, dažnas klaipėdietis į jūrą įbrenda kokius du kartus per metus. O visas likusias 363 metų dienas jos nepasiilgsta. Aš gimiau Biržuose ir iki šiol manau, kad Šiaurės Lietuvoj nėra geresnio taško. Dėl neįtikėtino savo potencialo ir gėrybių koncentracijos vienoje vietoje (du ežerai, dvi upės, Biržų giria, senos alaus tradicijos, smegduobės, Biržų pilis, tiltas per visą ežerą, Astravo dvaras, Kirkilų apžvalgos bokštas ir dar nebaigiau vardinti!) po truputį virs puikiu kurortu.

Bet rekomenduoju Biržus aplankyti dabar – tokius dar truputį susivėlusius ir kiek įplyšusiais drabužiais, bet tikrus ir be tos komercinės žvaigždutės*. Nes jei per savaitgalį norėsit uždėti visas varneles ant šio mano aprašyto veiksmų plano, turėsit ne vaikščioti, o bėgti ristele.

Kirkilų apžvalgos bokštas

Pradėkim nuo šiųdienės aktualijos – aukščiau žemės esančių apžvalgos aikštelių. Kol kiti grūdasi prie Medžių lajų tako, Kirkiluose, visai netoli Biržų, įrengta apžvalgos aikštelė vos 4 metrais nusileidžianti lajų tako bokštui. Ir užlipus į jį atsiveria vaizdas į karstinius ežerėlius – tai keliasdešimt apie 12 metrų gylio smegduobių, kurias natūraliai užpildė vanduo.

Jei vilioja smegduobių fenomenas, nuvykite aplankyti apie 200 metų senutės Karvės olos, sluoksniuoto speleologų deserto (tai, kas matyti išorėje – ne viskas. Šios olos viduje yra dar keturios olos bei požeminis ežeriukas), ir jos anūkės, 2004 m. driokstelėjusios Geologų įgriuvos.

Sucré kepinių namai

Po ekskursijų – saldėsiams ir kavai, o gal dideliam sumuštiniui, užsukit į „Biržų duonos“ Sucré kepinių namus. Ten viena kanelė kainuoja vos apie 0.22 Eur ir puikiai sutirpsta burnoje. Čia – vieta pirkti sau ir lauktuvėms.

Biržų pilis

Didžioji Biržų įžymybė – ilgametė Radvilų tvirtovė – Biržų pilis. Po dešine – muziejus, po kaire – biblioteka, o rūsyje – restoranas. Viską apžiūrėję ir nusileidę pilies kairėje esančiais piliakalnio laiptukais – pamatysite, kaip upė Agluona įteka į Širvėnos ežerą. Ten bus pasivaikščiojimų takas, vedantis palei Širvėnos pakrantę, centrinį pliažą, toliau – Reformatų bažnyčią, kol galiausiai užsibaigia kitu intaku – upe Apaščia. Ūlai pasisekė, kad jos prosenelės namas – tiesiai ant ežero kranto, tad dalį šio tako abi žinom mintinai.

Tiesa, ežeras ir atsirado užtvenkus minėtas dvi upes. XVI amžiaus pabaigoje jis buvo iškastas kastuvais ir dabar yra seniausias bei didžiausias Lietuvos dirbtinis ežeras. Po kurį gali paplaukioti valtimi, plaustu arba Ūlos išsirinktu vandens dviračiu. O gal ir išsilaipinti vidury ežero esančioje Meilės saloje.

Tiltas per ežerą, Astravo dvaras ir užtvankos

Ežerą galima pereiti pėsčiomis, nes per jį nutiestas medinis, puskilometrio ilgio tiltas. Ir jis veda prie Astravo dvaro, buvusios Tiškevičių rezidencijos. Paėjus kiek toliau rasite ir dvi užtvankas (senąją XIX a. statytą ir naująją), kur ežero vanduo subėga atgal į Apaščią.

Bookafe

Pakviesti save saldžiai pertraukai galite ir į Bookafe, kavinę – knygyną. Ten, jei norėsit, pavartysite ar įsigysite knygų apie Biržų krašte gimusį Joną Meką arba suvalgysit vietoje gamintą tinginį. Visai didelis bei atrinktas gražių vaikiškų knygų skyrelis – Ūla buvo pamaloninta.

A. Dauguviečio parkas

Dar viena maloni vieta pasivaikščiojimams – šalia ligoninės esantis A. Dauguviečio parkas, kur dažnai galėdavai sutikti prabėgančią mokinukę Austrą Skujytę. Vaikams turėtų patikti – ir į upę galima įbrist, ir ant akmens užlipt, ir į kalniuką įkopt.

Plaukimas pasienio linija

Dar trys dalykai, verti dėmesio, vyksta už Biržų miesto ribų. Rekomenduoju nuvykti į Nemunėlio Radviliškį, išsinomuoti baidarę ir praplaukti Lietuvos – Latvijos pasienio linija. Jausmas tikrai įdomus – meldą nuskini Lietuvoje, o išsimaudyti išlipi – Latvijoje. Nemunėliu praplaukiančių kaimynų taip pat kelis kartus sutiksit.

Užušilių miškas ir Likėnų sanatorijos parkas

Įkvėpti miško galite Užušilių miško pažintiniame take. Kiek ilgesnis nei puskilomentrio maršrutas patogus vaikų lakstymui. O susiruošę namo, pasilikite papildomos pusantros valandos Likėnų sanatorijos parkui, į kurį posūkį rasite važiuodami pro Pabiržę. Šįkart mes jame neapsilankėm, tad be nuotraukų turėsite patikėti, kokia tai smagi vieta pasivaikščiojimams su razina – tiesiog iš žemės burbuliuojančiu karstinės kilmės Smardonės šaltiniu, kuris duoda pradžią Smardonės upeliui. Įsivaizduokit, galėsit pirštu parodyt vaikui, iš kur upelis atsiranda.

Tai štai! Nuskambėjo ilgiausias mano ditirambas Biržams.