Mudvi su Ūla buvom pakviestos dalyvauti naujos „Gardėsio“ avižų duonos pristatymo projekte, kuriame atsakėm į klausimus apie pusryčių ritualus ir priešais fotografę pagaminom po mėgstamiausią savo sumuštinį: aš – su burokėlių humusu, kiaušiniu ir ridikėliais, Ūla – su varške, razinom, uogom ir daaaug cinamono. Visą straipsnį galima paskaityti pas 15min.

O pagrindinė mintis, kuria norėjau pasidalinti, yra ta, kad begalinė tolerancija leisti dar mažą vaiką į didelę virtuvę – garantuotai suveikia. Buvo kartų, kai man yra supykinę ragaujant Ūlos išgalvotus patiekalus, bet jau statistiškai dažniau buvau nudžiuginta jos originalaus ingredientų mikso. Pomidorų ir saulėgrąžų šaltsriubė, Grikiai, kietojo sūrio ir kefyro padaže, Bananienė (obuolienė, kurioje daugiau – bananų) – visi patiekalai iš Ūlos meniu.

Būna, kad grįžtant po darbo ir darželio, pasiūlau Ūlai mudviem kažką pagaminti. Tada ji pati išrenka ingredientus parduotuvėj ir imasi gamybos, o aš tik pasėdžiu šalia, Darbo saugos inspektorės pozicijoje.

Ir žinau, kad kartais tai atrodo, kaip prabangus žaidimas, kuriame tiesiog gadinami maisto produktai. Ir kai duodi vaikui, pavyzdžiui, išmaišyt tešlą, o jis viską išpilsto, taip ir niežti liežuvis pasakyt: „Ačiū, pabandei, o dabar aš pati pasidarysiu“. Bet tada pagalvoju, kiek kartų pati esu išmetusi nuodėgelius šiukšliadėžėn ar kiek kartų rimti virtuvės šefai yra sugadinę kiaušinius, kol išmoko daryt tobulą benediktą. Ir labai vaizdžiai prisimenu tėtį, kuris valgė mano keptus pobjauriai violetinius blynus, kurie turėjo būt šokoladiniai. Tai – vienas mylimiausių mano vaikystės prisiminimų. Todėl tikiu, kad šitie virtuvės žaidimai yra daug vertingesni už lėles, konstruktorius ir puzles po 30 eurų.

Maisto kompozicijas dėliojo ir mus fotografavo Gerda iš Lempa foto.