Ū ilgoji

Kalbant apie mane, Ūlą ir daržoves, mūsų santykiai – gana intriguojantys. Aš pati nevalgau nei mėsos, nei žuvies (greit bus trys metai). Ir nors per tą laiką mano sveikatos rodikliai, kuriuos tyčia reguliariai matuoju, yra tokie puikūs, kad net šiek tiek per geri (specialistų manymu), aš Ūlai nedraudžiu valgyti mėsos. Ir ji tai daro darželyje, svečiuose, kartais – kavinėse, jei užsinori. Tačiau namuose mėsos nebūna, aš jos neperku ir jai specialiai negaminu.

Bet galvoju, jog nedrausdama jai valgyti mėsos, nesukeliu būsimo noro maištauti. Mano tikslas – parodyti, kad maistas gali būti įvairus, skanus, naudingas, suteikiantis jėgų. Ir dar – kad vegetariškų patiekalų variacijų gali būti daug, ką paprastai sunku įsivaizduoti ne „žolę“, o mėsą valgantiems. Manau, kad pamačiusi viską iš abiejų pusių, ateityje Ūla pati galės nuspręsti.

Šioje vietoje gali susidaryti įspūdis, kad turbūt dukrai labai patinka daržovės ir ji entuziastingai jas valgo. Ne visai tiesa. Ūlai neįduosi salotų lapų, žirnelių, paprikų, nelabai mėgsta ir agurko, baklažano, salierų, cukinijos ar moliūgo. Taip pat ji yra mūsų sugalvoto namų restorano „Be nieko“ idėjinė lyderė ir produktus mėgsta valgyti vienus, be priedų, padažų ir nemaišytus. Bet keletas dalykų padeda susitarti ar apžaisti nenorą valgyti daržoves. Dalinuosi!

1. Laisvė vaisių ir daržovių skyriuje

Kai kartu einam apsipirkti, leidžiu Ūlai man patarti, kokių daržovių ar vaisių imti. Kai kituose skyriuose yra draudimų, tai tarp vaisių ir daržovių lentynų dukra gali rinktis, ką nori.

2. Degustacijų ritualai

Būna, kad su Ūla reguliariai darome įvairių dalykų degustacijas – pavyzdžiui, skirtingų arbatų. Taip pat galima žaisti ir su vaisiais bei daržovėmis. Tai daug geriau veikia, nei prie vakarienės stalo skambantys maldavimai „na, bent paragauk…“. Nes degustacijų tikslas ir yra ragauti bei pasakyti savo nuomonę apie skonį. Bet ne patinka/nepatinka, o ar rūgštu, saldu, aštru, švelnu, malonu, į ką panašu ir t.t. Galima daryti tiesiog skirtingų daržovių ar egzotinių vaisių degustacijas, o galima –temines, pagal spalvas, pavyzdžiui – viskas, kas žalia, arba, kas geltona. Taip vaikas nebus iš anksto nusistatęs prieš tam tikrą daržovę ir galbūt ras tai, kas jam patiks (jo paties nuostabai).

3. Negaminti vaikui atskirai (ne daržovių)

Šis – vienas sunkesnių, bet visgi labai veiksmingas ir prasmingas. Man asmeniškai, dar reikia kartais su savimi pakovoti tam, kad Ūlai pietums ar vakarienei nepagaminčiau kažko specialaus ir jos mėgstamo, kai pati valgau daržovių troškinį. Bet tai, kad vaikas neturės kito pasirinkimo, dažnai bus priežastis valgyti daržoves. Tol, kol įpras ir pamėgs. Net jei pradžioje sakys: „Tada išvis nevalgysiu.“, reikėtų švelniai, bet tvirtai atsakyti: „Nevalgyk. Ir jei visgi užsimanysi, visuomet gali paprašyt manęs, kad įdėčiau“. Čia svarbu iš tikrųjų nenusileisti ir po valandos nepagaminti kažko kito.

4. Negaminti vaikui atskirai (daržovių)

Turbūt suprantat, kad naivu tikėtis, jog vaikas norės valgyti daržoves, jei jam siūlysite įsidėti dar šiek tiek pomidorų, o tėtis tuo tarpu trauks iš šaldytuvo dešrą „kad sočiau būtų“. Jei valgote mėsą, siūlau nustatyti tam tikras savaitės dienas, kuomet visa šeima mėgaujasi iš daržovių pagamintu patiekalu. Be simuliavimo. Nes jeigu patiekalas – daržovių ir mėsos miksas, atsiranda labai slidi riba vertinant, ar vaikas iš tikrųjų visgi valgė daržovių.

5. Pageidavimų koncertas

Yra viena sąlyga, kada rekomenduočiau nusileisti vaikui ir pagaminti patiekalą taip, kaip jis nori. Ta sąlyga – jo mėgstamos daržovės. Pavyzdžiui, Ūla mėgsta brokolius ir juo valgo virtus vienus, tik su šiek tiek sviesto. Ir ji nenori kitų variacijų – nei brokolių sriuboje, nei su makaronais ar prieskoniais, nei su kitomis daržovėmis. Todėl leidžiu jai valgyti taip, kaip patinka, nes tai žymiai geriau negu nieko.

6. Kai vaikas galvoja, kad nusprendė – jis

Kad vaikas pamiltų daržoves, svarbu jį įtraukti į maisto gaminimo procesą. „Savo pasigamintą“ patiekalą, tikėtina, valgys su didesniu entuziazmu. O čia jau galima sudaryti sąlygas daržovių panaudojimui, užduodant vaikui teisingus klausimus: ne „Ką dėsim į sriubą?“, o „Į sriubą dėsim morkas ar salierus?“. Su Ūla – puikiai veikia.

7. Pateisinamos vagystės

Taktika paprasta – prisipjaustai „sau“ morkyčių ir agurkų bei žvaliai kramsnoji. Kai sulauki klausimo: „Mama, duok ir man“, tada atsakai: „Šiaip tai čia aš sau pasipjausčiau. Na, bet gerai. Paimk vieną.“, o tai dažnai išprovokuoja: „Ei! Aš sakiau, tik vieną!“.

8. Lyg tarp kitko

Mano dažniausiai naudojamas užkandžių būdas – pripjaustyti daržovių ir vaisių bei padėti juos vaiko kambaryje „lyg tarp kitko“. Ir nieko nesakyti, nesiūlyti bei nepaaiškinti. Tiesiog padėti. Užsukus į kambarį po valandos, lėkštė dažniausiai būna tuščia.

9. Neatpažįstamos formos

Viskas, ką sunku atpažinti, valgosi drąsiau, tad su trintais kokteiliais Ūla išgeria ir salierus, ir špinatus, ir bazilikus. Dar vienas papildomas triukas, kuris pelnys simpatijas kokteiliui – liofilizuotų uogų milteliai (pavyzdžiui, aviečių, kurie nudažo viską labai ryškia rožine spalva).

10. Skoniniai bučiniai

Šis patarimas – desertui. Su Ūla kartais žaidžiame žaidimą, kurio metu reikia atspėti, kokio skonio bučkis, prieš tai atsikandus vieno ar kito dalyko.

Daržovių ir vaisių draugystės patarimus įkvėpė šis „IKI“ projektas: www.sodincius.lt

Kaunas nuo 15-kos man buvo didelė simpatija, mat jame gyveno geriausia draugė, kurią lankydavau vos progai pasitaikius. Ir šiandien jaučiu miestui šiltus jausmus, o nuvykusi visuomet randu kažką o! ir mmm! Po ilgokos pertraukos, praėjusį savaitgalį vėl lankiau Kauną. Kiek puikių naujų vietų pridygo! Dalinuosi atradimais, kurie nenustebins Kauno mylėtojo, bet turėtų suintriguoti tuos, kurie nebuvo čia metus ar ilgiau.

KAVOS ir PRIE KAVOS

„Knygų ministerija“ – šitą trijų savaičių šviežumo vietelę, kaip Šv. Onos bažnyčią pageidaučiau ant delno parsigabenti į Vilnių. Tarp knygų gerai skaitosi, o tarp kavų ir desertų – gerai vartosi knygos.

„Nata Box“ – užeiti, nusipirkti ir išeiti. Manau, kad toks variantas geriausias, kalbant apie šią desertinę. O nusipirkti galima tikrų portugališkų ryžių pyragaičių ir kitų įdomių desertų.

„Spurginė“ – tiek kalbėta apie šią vietą! O užėjau pirmą kartą tik po 15-kos metų nuo pirmo išgirsto pletko. Bet, pasirodo, anoks čia ne praradimas, nes viskas ten – taip pat. Nuo interjero iki pardavėjos ir baigiant varškės spurgomis. Eilė greit juda, linkiu išstovėti!

VĖLAI PAPUSRYČIAUTI

„Čiop Čiop“ – atsikraustę į Kauną, organizuoja kulinarinius renginius ir teminius vėlyvus pusryčius, kurių bent kartą derėtų nepraleisti.

„Uoksas“ – vieta – ne nauja, bet patinka! Gal ne per daugiausiai vegetariškų opcijų, užtai esamos – gardžios.

VEGETARIŠKAI PAVALGYTI

„Moksha“ – bijau, kad jai vis dar neatsirado geresnės alternatyvos. Pirštapsilaižytina vieta, tik gaila, kad šiuo metu atostogauja ir tai darys iki kovo 5 d.

„Ridikas“ – taip ir neaplankytas, nes, pasirodo, sekmadieniais nedirba. Be reikalo! Mat įsikūręs traukinių stotyte ir labai tinka papietavimui prieš išvažiavimą. Tikiuosi, kad kitą kartą ištaikysim paragauti jų falafelių ir viso kitko iš veganiško meniu.

„Agave“ – įkišau nosį – jaukumas gal ir ne šimtaprocentinis, bet labai gerų atsiliepimų girdėjau apie šį meksikietišką restoraną, kuriame tortilijas, fajitas ir guacamolę gamina šefas Rodrigo. Pasilikom kitam kartui išragauti.

VAKARINĖ DALIS

„Vingiu dubingiu” – inteligentiška aludė, kurią vakarui rekomenduočiau labiausiai. Šeimininkai turi skonį tiek alaus rūšims, tiek muzikai. Tai jausdama, susirenka maloni publika.

„Kamerinis“ – vieta kokteiliams gerti ir vidiniame kiemelyje patrypčioti. Visai nieko, bet ne mano skonio. Spėju, kad patiktų tiems, kurie mielai eina į Vilniaus „Distileriją“.

KĄ PAVEIKTI

„Kitokia Grafika“ – riso printus ir komiksų kultūrą kultivuojanti studija, į kurią patekti turbūt galima draugiškai parašius laišką. Verta užsukti ir gal net rasti geriausią popierinį draugą savo namų sienai.

„Kabinetas“ – šiuolaikinio meno erdvė, kurioje be parodų vyksta dar ir diskusijos, mokymai bei filmų peržiūros.

Kauno fotografijos galerija – nenuvilia organizuodama šiuolaikinės fotografijos parodas. Savaitagalį kaip tik įpuolėm į naujos atidarymą ir buvom labai patenkinti.

Ūkininkų turgelis – šeštadieniais, prie pilies ir buvusios „Fluxus“ ministerijos, nuo ryto iki kokios 14 val. maksimum. Gerų dalykų ten pirkau – nuo garstyčių su spanguolėm iki traškių džiovintų grikių, kuriuos labai mėgstu ant chia pudingo barstyti.

DAR GALIMA: įsimylėti palmę VDU botanikos sode, V. Kudirkos bibliotekoje per skliautuotus langus pažiūrėti į Laisvės alėją, nepraeiti ne tik pro „Vilties“ vaistinę su neįtikėtino grožio stikliniais varvekliais, kabančiais nuo lubų, bet ir įsiprašyti į šalia esančios Arbatinės tualetą – laiko mašiną (tiesa, pačioje Arbatinėje – pigus ir kokybiškas vegetariškas maistas), užlipti ant Prisikėlimo bažnyčios stogo, pasivaikščioti po keistą Kiemo galeriją ir spooky iškamšų prikimštą T. Ivanausko zoologijos muziejų, patikrinti, kas eksponuojama šiuolaikinio meno galerijoje „POST“ ir kokie renginiai vyksta „Kauno Menininkų Namuose“ ir pažiūrėti, kaip gražiai atsinaujino Čiurlionio muziejus. O visus vykstančius kultūrinius renginius susekti padės Kaunas pilnas kultūros.