Jau ketvirtą sezoną dviem savaitėm mano darbo vieta virsta į rezidenciją Nidos menų mokykloje, pianinų klasėje. Tuomet darbai būna prakošti kopų smėliu, o laikas – tįsta kaip karamelė. Antrą savaitę prisijungė lauktoji šeima su Ū dainomis ir tingėjimais. Ū, tiesa, ir buvo tas žmogus, kuris labiausiai mokėjo tingėti. Tai vežime įsispraudžiant, tai tėčio šaliku pavirstant.

Skaniausia nauja vieta pavalgyti tapo mr. snob by UOKSAS, kuriame brunch’as, ne taip, kaip kitur, baigiasi 16 val., o jo metu galima ragauti ne tik įvairiais būdais pačirškintus kiaušinius, bet ir, pavyzdžiui, kinvos košę su daržovėmis. O jų garnyro skyrelį apskritai verta išragauti atskirai. Mano simpatijos – pakepintiems ridikėliams su špinatais. Ū atiteko saldi skaniena – blynai su šviežiomis ir trintomis uogomis + ledų kamuolys.

Nida, be visų savo žavesio krypčių, turi ypatingą gyvūnų šalia buvimo jausmą. Voverei, kiškiui, stirnai, lapei, šernui ir briedžiui gali ištiesęs drebančią ranką pasakyt „labas“. Tik fotografuotis ne visi mėgsta, bet kartais pasiseka.

Penkių žvaigždučių popiečio miego viešbutis ir lyg Ū garbei – paskutinis – visiškai rožinis vakaras.

Nidą užbaigėm keliu palei Nemuną, per lietų užbėgę į Panemunės ir Raudonės pilis. Bandžiau vyti keistą jausmą – atrodo, vasara tik prasideda, o man jau gaila, kad jos liko tiek mažai.