Ū ilgoji

Su oru – nesąmonė. Nėra aišku, kaip į jį reaguoti. Lauko temperatūrai nekylant, vienas šeimos organizmas nusprendė užkelti savo kūno temperatūrą. Kaip tik ilgojo savaitgalio proga. Tad, užsibarsčius optimizmo, galima teigti, kad buvo daug laiko skaitymui ir žaidimams. Dokumentuoju:

1. Ne taip seniai rašiau apie triukus pratinant Ūlą prie daržovių. Regis, reikalai klostosi dar geresnėn pusėn, nei galėjau pagalvoti. Prisiklausiusi mano aikčiojimų, koks skanus ir sveikas maistas, kurį valgau, Ūla vis daugiau ir daugiau įsideda iš bendros lėkštės į savo. Štai savaitgalio vakarienei kirto brokolius su grikiais, morkomis ir pomidorų tyre.

Užėjo jai ir gaminimo – eksperimentavimo banga. Būna, kad savaitgalio ryte pabundu nuo virtuvės stiklinių tarškėjimo – mažoji moteris dažniausiai man gamina „saldų“ kokteilį su šaltu vandeniu, daug cinamono ir natūralios kakavos, būna dar įkrečia chia sėklų ar aguonų. Mėgsta ir į savo košę visko prisitrupinti. Žiūriu ir akys pačios šypsosi!

2. Pajaučiau, kad bendrai namuose ir spintoje pamažu atsiranda vis daugiau lino. Iš naujo atradau šią medžiagą, kuri man pirmiausia asocijuodavosi su lino fabriku Biržuose – močiutės jaunystės darbo vieta. Per tuos metus, matyt, visai kitaip žmonės išmoko elgtis su linu. Pavyzdžiui, esu kažkada turėjusi lininį rankšluostį, bet jis toli gražu nebuvo labai mėgstamas – nes šiurkštokas, o plona medžiaga greit sušlapdavo, net gerai nusišluosti nespėjus. Tad kolegės, kurios vyras įkūrė „Linen Tales“, užnorinta, išbandžiau lininį rankšluostį iš naujo. Tiksliau, aš tik šluosčiau, o Ūla – sausėjo. Ir visi minusai nusibraukė. Minkštesnio lino nesu čiupinėjusi – sakau negirdama, o konstatuodama faktą.

3. Maudytis vonioj – viena, bet ežere – šimta balų. Kadangi gegužės pradžios karščio prognozuotojai jau persigalvojo, tai atsidariau kompiuterį ir pasidžiaugiau pora nuotraukų, kurias dariau šilčiausią šių metų dieną. Net plonuosius TOMS’us, kuriuos tituluoju vasaros batais, su Ūla spėjom užsidėti.

4. Kalėdinis vainikas, kurį dar per „Lamų slėnio“ Pasiganymus sukau su Ūla, ilgokai ant sienos užsibuvęs, pagaliau atsinaujino. Išardžiau viską, palikau tik nuogų šakų karkasą ir vėl užviniojau eukalipto šakelėm. Pastarasis patinka ne tik dėl gražios lapų formos, bet ir todėl, kad sudžiūvęs beveik nepakeičia savo elektrinės spalvos – vos vos papilkėja ir vistiek puošia.

5. Esu ta, kuri nemėgsta skaityti kelių knygų vienu metu. Bet prasiblaškyt ir kitomis eilutėmis pasivaikčioti – tai norisi. Todėl vienos knygos ištikimybės taisyklė negalioja žurnalams. Papasakosiu, ko įdomaus prisiskaičiau!

N WIND. Nors įtraukiantis – visas numeris, namų buitį labiausiai paveikė interviu su Selina Jull. Moteriškė, įkūrusi soc. judėjimą prieš maisto švaistymą, taip stipriai pasiekė savo, kad per pastaruosius penkis metus Danijoje, kurioje gyvena, maisto švaistymas sumažėjo 25%. Dabar jos patarimus nori sužinoti ne tik prekybos centrų vadovai, šalies ministrai, bet ir „Jungtinės Tautos“. Selina interviu pasakoja, kad nereikia apsigauti – didžiausi maisto švaistūnai yra ne gerus produktus išmetantys prekybcentriai, o daug didesniu mastu tai darantys žmonės.

Keletas patarimų, kaip pradėti nuo savęs, kad pati neužmirščiau: 1. Tam, kad neprisipirktum per daug maisto, kurį blogai iš akies paskaičiavus, paskui reikia išmesti, geriau VISADA imti ne vežimėlį, o rankoje nešamą krepšį. Per didelis jo svoris ir nepatogumas nešti iššauks priminimą. (Aišku, nekalbu apie situacijas, kai vežime važiuoja dar nevaikštantis roplys). 2. Nepirkti 2 už 1, nes paprastai tikrai reikia tik vieno. 3. Tyčia parduotuvėje išsirinkti kreiviausias morkas ir perlinkusias kriaušes, jų skonis – toks pat, bet tikėtina, jog dėl estetinio netobulumo jos keliaus į šiukšliadėžę, jei bus nenupirktos. 3. Sugalvoti, kaip išnaudoti maisto likučius (pavyzdžiui, aš staiga supratau, kad aliejus, likęs po saulėje džiovintų pomidorų, taigi puikiai tiks į salotas). 4. Jei maisto prisigamino per daug – galima jį užšaldyti. Tik Selena pataria užrašyti, kas kur yra, nes 2 metus šaldiklyje esantis UFO – unidentified frozen object – irgi nieko gero. 5. Šis mieliausias – susidraugauti su kaimynais ir dalintis su jais per didelėmis stalo gėrybėmis.

LITERATŪRA IR MENAS. Jame radau pranešimą, jog prestižinę Tedo Hugheso poezijos premiją gavo mama – jutuberė Hollie McNish. O čia gi jos smarkiojo eilėraščio video apie žmonių netoleranciją krūtimi maitinančioms, jei dar netyčia nebuvote mačiusios.

NEMUNAS. Straipsnyje „10 keistų literatūrinių judėjimų ir žanrų“ radau vieną techniką, su kuria būtų linksma paeksperimentuoti ir su Ūla: „Viena iš šių technikų yra žinoma kaip S+7 technika. Ji reikalauja, kad kiekvienas teksto daiktavardis būtų pakeistas septintuoju po jo žodyne. Rezultatai dažnai buvo keistėjančių ir juokingų sakinių serijos. […] Pavyzdžiui, sakinys gali prasidėti: „Labas, mano vardas yra Nathanielis Woo. Aš esu leidinio „Listverse“ autorius“. Tada kiekvienas daiktvardis keičiamas septintu po juo einančiu žodyne, gaunamas toks rezultatas: „Laboratorija, mano vardynas Nathanielis Woo. Aš esu leitenanto „Listverse“ autotransportas“.“ Perskaičiau ir taip nagai užnieštėjo išbandyt, tik savo kirčiavimo žodyną laikau darbe.

THE GENTLE WOMAN. Auksinis Sofijos Coppolos mamos Eleanoros patarimas dukrai: „Eleanor has made no secret of the frustration involved in giving up her own career to tend to family full-time. […] Her advice when Sofia’s daughters were born: whatewer you do, be sure to get really good childcare, so you can go out and not feel guilty. “

6. Kol skaičiau – Ūla žaidė pati. Bet paskui reikėjo atiduoti duoklę domino. Tai žaidimas, kurio dėka Ūlą įkalbinu gerti arbatas – po gurkšnelį prieš atverčiant naują kaladę.

O pabaigai – mūsų fosiliniai eksperimentai, aišku, kad įkvėpti priešvelykinės ekskursijos į T. Ivanausko zoologijos muziejų. Beje, kaulus pirmiausia galima „atrasti“, o paskui jau dėlioti išnykėlį, mat detalės šviečia tamsoje.

Kaip visuomet, palieku sąrašėlį, jei ko prireiktų:

Vaikiškas lininis rankšluostis: linentales.com
Mylimiausia kėdė: ww.thechairs.lt
Toms’ai – čia.
Dinozaurų kaulai: edukaciniai.lt