Kai manęs klausia, kaip suspėju, tai sakau, kad nesuspėju. Dažniausiai nesuspėju pirma pavalgyti, o tik paskui skaityti. Todėl nešuosi savo vadovėlius ir į virtuvę, ir į vonią. Kai taip viena ranka skaitai, tai sunku ir paskaičiuot, kiek suvalgai, tad po sesijos – laba diena ir plius 4 kg.

Užtai gavau 10 iš vieno mėgstamo dalyko egzamino ir tie skaičiai, galima sakyti, kaip ir susilygina, haha. O tą mėgstamą dalyką dėstė puikioji Irina Melnikova, kurios knygą „Literatūros (inter)medialumo strofos arba Žodis ir vaizdas“ linkiu paskaityti vietoj detektyvo. Irina ima filmą, pavyzdžiui, McDonagho „Briugėje“, ir pirštu rodo į paliktus įkalčius – nuorodas į kitus meno kūrinius. Jei nestudijuočiau ir ši knyga būtų į mano rankas patekusi, tai pirma pažiūrėčiau filmą, o paskui viską perskaityčiau beveik nekvėpuodama. Paskui sėdėčiau su atkabintu žandikauliu ir galvočiau, kaip viso to nepastebėjau. Nuostabu, kai knygos turi tokį nušvitinimo efektą.

Dar beskaitydama, atradau savo mėgstamiausią arbatą – kanapių. Dabar apskritai mane kanapėmis galima papirkti labai lengvai. O pati dažnai paperku duoną su kanapėmis „Kmyninėje“, o kai einu pro „Caffeine“ – jų kanapinę granolą.

Girdžiu ne iš vieno, kad „Ice Dunes“ barsto priklausomybę sukeliančias dulkes į savo ledus. Tai vis einam ir einam pas juos.

O su Ūla nuėjom į Taikomosios dailės muziejuje vykusį parodos atidarymą „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“ ir pamatėm, kad veikia kita paroda „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Bet jau šviesos buvo išjungtos ir durys užrakintos, tad paskyrėm jai atskirą dieną.

Jei matuot amžiaus intervalais, tai su Ūla po parodas vaikščiot buvo geriausia tuomet, kai dar nevaikščiojo. Sėdėdavo vežime ir dairydavosi. 2 – 5 metai buvo skirti įkišt nosį į galeriją ir gan greitai susisukus, eit atgal, kol jai neatsibodo. O dabar, artėjant link 6, – net pačiai sunku patikėt – jai jau įdomu! Galim abi eit ir kalbėtis. Dar linksmiau būna, kai ji, pavyzdžiui, ant „Literatūros ir meno“ viršelio atpažįsta kūrinius, kuriuos matė galerijoje. Arba, kai pasakau jai kokią parodą noriu aplankyt, nustato tokį kuratorės veidelį: „Aha, buvau šitoj su tėčiu. Visai įdomi“.

Mano moteris jau mano užaugusi tiek, kad animaciniai filmai jai jau kaip ir per vaikiški. Tad turim naują tradiciją savaitgalio vakarais – prisisipraginti spragėsių (kuriuos aš apipilu tiesiog paprastu agavų sirupu, bet, pavyzdžiui, Solamita savo knygoj „Nauja draugystė su maistu“ net kelis gurmaniškus spragėsių receptus įdėjusi) ir žiūrėti tuos nostalgiškus filmus, kurie sukurti praktiškai tuo metu, kai buvau Ūlos amžiaus. Mano favoritai turbūt „Jumanji“ ir „Casper“. Ar dar kuri gerą pamiršau? Priminkit!

Dažniau pasimatykim instagrame: instagram.com/uilgoji