Savaitgalis prieš Kalėdas

Savaitgalis prieš Kalėdas yra tas savaitgalis, kai derėtų viską suspėti. Bet jau ne pirmi metai pasižadu sau nesinervinti, jei nespėsiu. Ir nespėju, ir nesinervinu.

Todėl šeštadienio rytas buvo ilgesnis. Patinka du nauji pusryčių ritualai. Pirmas: išsispausti apelsinų sultis tuo genialiu rankiniu aparačiuku, kurio aš kažkodėl anksčiau gyvenime nesu bandžiusi. Antras: pagerinti sumuštinius, nepatingint paskrudinti duonos ir uždėti daigų + grūdų.

Pasidarėm abi su Ūla po naujas tatuiruotes. Patinka, kad galima jas keist, kaip kojines.

Skaitėm knygas, kurias Ūla išsirinko slaptame knygyne „Juodas šuo“. Ten, susitarus iš anksto, galima užsukti ir rasti savo mėgstamiausių vaikystės skaitinių su paveikslėliais. O dar – kitų, seniau išleistų knygų, kurių kitur jau sunkiai berasi. Padėti išsirinkti dar padeda vinilus grojantis patefonas ir labai mielas knygyno šeimininkas Tomas.

Vakarui – vonios reikalai. Ūla sumanė maudytis su maudymosi kostiumėliu, nes ta vasara tai ne dar ne poryt, o kostiumėlis – visgi liūdi. Jai kompaniją palaikė orkos dydžio papūga.

Neatsidžiaugiu, kad Tiger’yje pavyko nugriebti paskutinę minimalistiškiausią Kalėdinę dekoraciją – šaką su lemputėmis. Panašu į kačiukus, tik šviečia. Dar į kačiukus panašus kūčiukai. Kartą pats iškepęs, nori kepti vėl. Ir ne tik nori – atsiranda poreikis, mat vartotojai suvartoja dar nesulaukę Kūčių.

Sekmadienio vakare su dar nepuošta egle važiavom į bičiulio fotostudiją, kur buvo suplanuota nufotografuoti Ūlos Kalėdinį atviruką. Fotosesijoje turėjo dalyvauti ne tik mano mažoji, bet ir jos best’ė Elžbieta, kurios mama ir pasiuvo šitas dvi suknias. Draugė peršalo, dviejų suknelių nepanaudojom, bet be nervų – fotosesija įvyko. Grįžus pagaliau galėjom aprengt eglę ir Ūla, kaip dažnai mane yra mačius, pasisiūlė „pafotkinti“ rezultatą!