Pirma dalis. Druskininkai
Druskininkai – ir vėl! (Palyginti su vasariniu pasibuvimu galima čia). Bandžiau skaičiuoti ir atrodo jau lyg šeštą kartą važiuoju į Poetinį Druskininkų Rudenį – dviejų su puse parų poezijos festivalį, kur vieni kitų eilėraščių klausosi kartais net mokyklos nebaigę ir jau į privalomąją literatūrą įrašytieji. Žinoma, įdomiausia dalis vyksta vakarinėse paraštėse. Gaila, kad Ūlai jos būdavo per vėlai. Tad PDR’u kol kas dukros nepavyko sužavėti. Mat lyg tyčia nuvedėme į skaitymus, kurie prasidėjo užsienio svečių pasirodymais. Pareiškusi, kad nieko nesupranta, demonstratyviai nuobodžiaudama įniko į beveikslėlį poezijos almanachą. Ir kruopščiai pravartė, nė vieno puslapio nepraleisdama. Žodžiu, viltis – knygose.
Šįkart apsistojome Draugų namuose – ne pirmą kartą renkuosi šią vietą dėl šviesaus interjero, geros bendrojo kambario erdvės, žaislų kampo ir Coffee Inn’o, esančio tame pačiame pastate.
Nauja vieta (vos trijų savaičių), kurią norėjau aplankyti – visai netoli Draugų namų įsikūręs restoranas Toli Toli, ruošiantis kokybišką maistą, daugiausiai – be mėsos. Aš valgiau puikiuosius falafelius, vyras gyrė pomidorų sriubą. Dar komplimentus skiriu pavadinimui su visu logotipu, sukulentų palangei, dailiems indams ir meškinui Rapolui, kurį Ūla pasikvietė sėdėti šalia.
Prie progos noriu pasidžiaugti Ū ir Next Lietuva draugyste (jei kada kiltų klausimų, draugus ir rėmėjus galite visuomet rasti čia). Jos dėka Ūla po Druskininkus vaikščiojo nuo pėdkelnių iki megztinio (puošnųjį sijoną įskaitant) pati! juos apsirengusi Next parduotuvėje. O už švelnųjį šaliką turim padėkoti atelier djm. Pasivaikščiojimams, nors ir po šalta, bet vis tiek saule, skyrėm K. Dineikos parką ir būtų tuo viskas pasibaigę, jei ne Antra dalis.
Antra dalis. Birutė iš Zervinų ir Merkinė
Druskininkuose kartu buvusi draugė pasiūlė sekmadienio grįžimą namo pailginti nedideliu lanku pro Zervinas ir Merkinę, kur nebuvau dar kėlusi kojos. Zervynos – ne viename lietuviškame filme įamžintas etnografinis kaimelis, turintis Ūlos gatvę, medines tvoras, garsiuosius kryžius, apjuostus prijuostėmis (kas reiškia moterų nenorą susilaukti nesantuokinių vaikų – jaučiate, kiek intrigos šiame prietare?) ir begriūvantį, bet žavų tiltą per pačią Ūlą.
Beeinant mus pasitiko Tukas ir jo šeimininkė Birutė, 89-erių viena iš nedaugelio likusių tikrųjų kaimelio gyventojų. Iš pasakojimų ir jos pačios kūrybos dainos, supratome, kad ponia Birutė visą gyvenimą buvo ypatingai veiklus žmogus. Turėjom garbės būti pakviesti į svečius ir pavaišinti rudeninėm gėrybėm. Moteris pasakojo, kad jai itin smagu pabendrauti su žmonėmis, tad jei užsukę sutiksit – nepraleiskit progos pabūti kiek ilgiau.
Dar vienas netolimas taškas – Ūlos akis, į kurią krito kitos Ūlos mestas krislas.
O su saule atsimojavom Merkinės apžvalgos bokšte. Žinau, įrašas buvo ilgas, tad perduodu linkėjimus tiems, kas skaitė iki galo!
8 Comments